2012 m. liepos 31 d., antradienis

Deganti žolė...

Sekmadienį smagiai padirbėjome - impregnavome pavėsinei skirtus balkius. Oras šiam darbui buvo nuostabus - karšta ir vėjuota. Baigėm darbus ir išsiruošėm prie ežero Trakų rajone. Praėjo gera valanda ir sulaukiau skambučio iš brokerio, per kurį radau sklypą. Šis susijaudinęs man pasakė, jog jam paskambino buvusi sklypo savininkė ir pranešė, jog mūsų laikinas namukas...sudegė. Bet juk aš ką tik prieš valandą ten buvau! Drebančiom rankom surinkau kaimyno telefono numerį ir paprašiau jo nubėgti pažiūrėti, kas įvyko. Po 5 min. kaimynas pan Antoni susiskambino ir nuramino - namukas savo vietoj, degė kažkokia žolė netoliese, galiu ramiai miegoti. Bet kas vyko mano širdyje tas 5 minutes kol laukiau skaimbučio... Neįsivaizduoju, koks turi būti segedęs telefonas, kad kaimo žmonės (kurie giminės, sklypo buvusi savininkė - vienų iš kaimynų sesuo, pasirodo) taip iškreiptų informaciją...

Na o šiandien pamačiau, kad ta deganti žolė degė beveik mano sklype. Tačiau dėl vėjo krypties ugnis persimetė į kaimyninį sklypą, o jeigu pūstų vakarų vėjas, tai būtų atvirkščiai. Taigi radome sudegusią žolę ir apdegusius kelis medelius:


Kaimynė, pajutusi dūmų kvapą iškvietė žmones ir šie užgesino. Vėjas pūtė dūmus link jos namų, dėl to iškart galėjo pajausti tą dūmų kvapą. Taigi viskas baigėsi laimingai - žolė ataugs, medeliai tik keli maži apdegė, jeigu ugnis mestųsi į mano sklypo pusę - tai sudegtų nemenkos gražios pušys...

Pradėjau nagrinėti versijas: padegti - nelabai tikėtina, kam gi to reikėtų... Išmesta nuorūka - na taip, buvo karšta ir pakankamai sausa, tačiau kažkaip irgi neatrodo realu, ne pavasaris juk, žolė ne tokia jau sausa, dar žalia. Tuomet pastebėjome, kad toj vietoj, kuri panaši į epicentrą, guli numesti stikliniai buteliai. Saulė vakare kaip tik labai gražiai juos kaitina. Juk yra tokia tikimybė, jog stiklas veikiamas tieisioginio saulės spindulio gali padegti kokią nors sausą objektą šalia (vaikystėje su padidinamuoju stiklu ką nori uždegdavom). Dar ir nuotraukoj tas saulės spindulys taip tiesiai į tą butelį šviečia:


Pavasarį surinkau daug šiukšlių pakelėj nuo savo sklypo, o nuo kaimynų sklypo jau nerinkau. Žinoma, tuos butelius galėjo numesti bet kada. Bet kada galėjo numesti ir nuorūką, tačiau stiklo versija man atrodo kažkodėl realiausia.

Bet kokiu atveju vėjo kryptis apsaugojo mane nuo gaisro išplitomo į mano sklypą. Maža to, gaisras būtų  pastebėtas ženkliai vėliau, nes kaimynė pajuto kvapą - tas pats vėjas atnešė jį labai greitai tiesiai link jos namuko.

Išmokta pamoka? - neįsivaizduoju: rinkti butelius nuo kaimynų sklypo pakelės? Pjauti kaimynų žolę, bent jau esančią šalia mano? Bet toje sklypo dalyje aš ir savo žolės nepjaunu - sklypas nemažas, ir pakelė - paskutinė vieta, kurią ruosčiausi tvarkyti šiuo momentu... Pastatyti ženklą, kad nemėtytų nuorūkų?

Žodžiu, esu dėkinga, kad viskas baigėsi taip, kaip baigėsi...

Priduoti dokumentai statybos leidimui

Per kelias dienas daug emocijų išgyvenau. Tarp jų buvo ir fantastiškos - Rūta Meilutytė laimėjo aukso medalį :) Tačiau buvo ir daug nerimo ir net šoko...Šiandien pagaliau architektas nuvežė dokumentus ir projektą į Vilniaus rajono savivaldybę. O iki tol buvo begalės skambučių tam pačiam architektui, minčių, kad galbūt net reikės kreiptis ir į kitą architektą, nes susitarimų nesilaikymas, nuolatinis atidėliojimas veltui eikvoja tokį brangų šilto sezono laiką...

Vis gi Vilniaus rajono savivaldybėje projektų pridavimo tvarka yra skirtinga nei visur kitur. Kitose savivaldybėse architektas priduota dokumentus į savivaldybę ir 2 dienų laikotarpyje tai yra įtraukiama į infostatybą ir po truputį visi tvirtina kam priklauso. Tačiau Vilniaus rajono savivaldybėje tvarka kiek kitokia - projektą prieš tai dar tikrina statybos komisija. Žodžiu vyksta kažkos projektų "tikrinimas". Taigi ši savivaldybė turi savų niuansų, ir kadangi aš turiu patirties, kad terminų jie jokio velnio nesilaiko ir gali ne tik 20 darbo dienų trukti, bet ir daugiau, tai vasarą statybos leidimo aš deja negausiu. Mano architekto raminimai, kad viska greitai sutvarkoma, dabar jau išnyko, nes jis ir pats nesitikėjo kaip supratau, kad čia viskas kitaip, nors buvau jį perspėjusi, kad tai Vilniaus rajonas. Na, bet ką dabar padarysi, nepriversi gi visų laikytis susitarimų (keistai skamba tai, tačiau tokia realybė deja)

Rytoj architektas vėl pažadėjo apsilankyti savivaldybėje ir patikslinti dėl to tikrinimo datos ir gal dar kokių detalių. Mano nuotaika tiesa sakant nekokia, jeigu anksčiau buvo ūpo su architektu diskutuoti ir aptarinėti įvairias galimybes, tai dabar nesinori visiškai dalintis savo pamastymais. 

Tiesa, architektas paruošė ir pamatų planą net, nors jau nustojau jo to prašyti, nes laukiu visą mėnesį kiekvieną dieną tikrinant pašto dėžutę, ir n kartų buvo atidedama (t.y. neatsiunčiama žadėtu laiku), dėl to nepasidariau apklausos dėl pamatų kainos. Ir štai - kartu su projekto dokumentas atvežtas ir pamatų planas. Ką gi, po truputį viskas einasi vis gi.

Minėjau, kad išgyvenau ir šoką, bet apie tai - atskirame įraše.


Istorijos apie prašymo statybos leidimui pridavimui tęsinys čia: http://statausodyba.blogspot.com/2012/08/kaip-pateikti-prasyma-vilniaus-rajono.html

2012 m. liepos 26 d., ketvirtadienis

Nusivylimai

Vis gi tai tinklaraštis, todėl manau kartais verta parašyti apie tai, kaip jautiesi. Manau visokiausių nusivylimų ir silpnumo akimirkų (o man kaip moteriai tai yra natūralu - retkarčiais) kuriant sodybą, kaip ir gyvenime, bus apstu.

Žodžiu, šiandien toptelėjo mintis, kad architektas mane tiesiog mausto. Jau nuo liepos pirmos dienos galima priduoti projektą statybos leidimui gauti. Tačiau KIEKVIENĄ savaitę architektas atideda vis kitai savaitei. Štai šiandien buvome susitarę, kad tikrai atvažiuos į Vilnių, greičiausiai pirmoj dienos pusėj ir priduos projektą, reikės keleto mano parašų. Na ir ką - nekėlė ragelio ryte, o po to parašė sms, jog "deja, atvykti negalės" ir.... nukėlė pirmadieniui. Tačiau jau KIEK kartų nukėlinėja! O vasara eina, statybų leidimo derinimas trunka, kad pasistatysiu pamatus šiais metais - viltis blunka.

Vis gi mano kantrybė turi ribas. Jeigu jis ir šį kartą neatvažiuos (nepamenu, kelintas šis "atidėjimas" koks ketvirtas ar penktas) - ieškosiu kito arcitekto, nes bijau po pusmečio atsipeikėti toje pačioje situacijoje. O ką daugiau galėčiau padaryti? Avansas sumokėtas, man projektas iškart pasirodė priiminas - jau ankstyvą pavasarį. Kaip gi per keturis mėnesius priimtiną klientui projektą negalima paruošti pridavimui? Jaučiuosi tiesiog maustoma, ir neturiu jokių poveikio priemonių, nes jokios sutarties nepasirašiau. O nepasirašiau todėl, jog pasitikėjau... Kvaila ir naivi...

Žinoma, viską pradėti iš naujo nėra linksma, bet negaliu mėnesiais maldauti. Aš labai aiškiai žinojau, ko noriu, iškart patiko projektas, nesiderėjau net dėl kainos, pasitikėjau ir nesikabinėjau bei neprašiau kažkokių korekcijų ar pan. Matyt esu pernelyg teigiamas klientas, ir...todėl esu paskutinėj vietoj.

Bet negaliu mėnesius laukti - galbūt bus įmanoma ką nors rasti, kad adaptuotų ir padaryti labai panašų projektą, kuris man tiko. Aš, žinoma, sulauksiu pirmadienio, bet laukiu jau ne su džiaugsmu.

2012 m. liepos 24 d., antradienis

Netikėtumas su beržais

Neįsivaizduoju ką dabar daryti. Praeitą rudenį nukirtom daug beržų - palikom tik gražius, kad šie suformuotų natūralų parką (na parkas kaip reiškinys negali būti natūralus, na bet aš taip vadinu savo beržus). Naiviai tikėjausi, kad beržas medis jautrus ir likę kelmai po truputį sunyks - kaip žinia, beržas gan greitai supūva. Ir ką jūs sau galvojat - iš po tų kelmų išbujojo krūmai, ir dabar tose vietose kur kelmeliai - dideli krūmai su lapais, identiškais beržų lapų formai, tik gigantiški - trigubai didesni...matyt stiprios šaknys puikiai maitina išdygusius krūmelius ir auga kažkokie akseleratai...net baugu...

Išrauti tūkstantį kelmų - mintis nevilioja, baisiai sunku arba brangu. Galbūt juos tuo vadinamu raundup'u purkštelti, galvoju. Tik bijau ar viskas aplink neišnyks ir liksiu ir be kelmų ir be medžių.

Situacija kažkokia net juokinga gaunasi, lyg ir kovoti turiu su kelmais - visiškas netikėtumas tie išbujoję "beržakrūmiai".

Vaizdas prieš beržų retinimą:

 O dabar štai taip:

Gražu, tik va kažką reikės sugalvoti su tais krūmeliais, kurie iš po aukštos žolės stiebiasi.

2012 m. liepos 22 d., sekmadienis

Pirties projektas

Pirties projektą pasidariau vienu ypu su viskuo, kad vėliau nereikėtų popierizmo, derinimų ir pan. Statysiu pirtį kada nors, kai tam atsiras pinigų ir galimybių, o tai manau ne šiam dešimtmety... Tačiau projektas bus, nereikės sukti galvos, plius derės prie visų kitų pastatų. Tas kada nors - susijęs ir su noru turėti tvenkinį. Manau mano sklype bus galimybė išsikasti kokį ne mažiausią - apie 10 arų. Bėda tik kad visa tai virš melioracinių vamzdžių, ir yra tam tikri reikalavimai, kurie kainuoja... Žodžiu pirties vizija - ant tvenkinuko kranto su maža terasėle.

Štai pirties projektas:

Pirtelės sienos - tašytų kvadratinių rastų, gali būti ir apvalūs netašyti. Langai - su langinėmis, analogiškomis namo langinėms. Į numatomo tvenkinio pusę - nedidelė terasėlė. Terasos stogo atramos - užuomina į pavėsinės ir ūkinio pastato atramas - kolonas.



Pirtis su kaminu ir malkiniu pečiuku, yra persirengimo patalpa, dušas nišoje, nedidels WC:


Ūkinio pastato projektas

Ūkinį pastatą kuriant ūkininko sodybą privaloma turėti. Kitavertus toks dalykas labai būtinas, ypač kai pats namas - be garažo ir be rūsio. Jis taip pat gali tarnauti ir kaip pavėsinė automobiliui. Šiandien architektas atsiuntė ūkinio pastato ir pirtelės projektus, kuo labai labai džiaugiuosi, nes ateinančią savaitę galbūt pagaliau bus priduotas projektas statybos leidimui gauti.

Na o ūkinio pastato projektas štai:
Ūkiniame pastate dvi patalpos, į kiekvieną atskiras įėjimas. Stoginė vienam automobiliui. Stoginės atramos - užuomina į pavėsinės atramas-kolonas. Apdaila - medis, o ar klinkerinių plytelių gabaliukas, ar tinkas - čia spręsiu...kada nors. Vietoj pakeliamų vartų greičiausiai bus paprastos durys tiesiog.


O mažoje patalpoje pritrūkau bent mažučio langelio, taigi paprašysiu pakoreguoti ir jį ten numatyti.


Ūkinio pastato plotis - 6,20 m, ilgis - 7, 80 m. Didesnės patalpos plotas - 12,7 kv m., o mažosios - 8 kv.m.

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Svarstymai dėl išorės apdailos

Mano mintis užvaldė idėja, kad galbūt išorės apdailai pasirinkti ne tinką su medžiu, o vien tik medį? Žinau minusus - reikės priežiūros. Bet yra ir pliusų: visų pirma, namukas vis gi bus mūrinis, o medžio - tik apdaila; antra - medinė apdaila puikiai tinka užmiesčio namukui, trečia - medžio apdailą galima pasidaryti ir savo jėgomis, o štai tinko tai nelabai...
Pakalbėjau su architektu, jam mintis patiko, perspėjo, kad namukas atrodys kiek "sunkesnis" ir kad galbūt reikėtų numatyti dar kokį nediduką klinkerio intarpą.

Kol kas nesu apsisprendusi, manau, kad būtų pravartu pažiūrėti į paveiksliuką, architektas pažadėjo atsiųsti tokį variantą. Bet kokiu atveju paprašysiu, kad teikdamas projektą statybos leidimui gauti įrašytų sakinuką, kad gali būti ir vienokia, ir kitokia apdaila, galbūt sprendimą darysiu ir vėliau, kai jau pribręsiu.

Na, o stogo bituminių čerpių spalvą nusprendžiau daryti...pilką (nors iš pradžių galvojau apie rudą). Štai kaip su tamsiai pilku stogu maždaug atrodytų:





Dar vis laukiu iš architekto ūkinio pastato projekto (ūkininko sodybai jis privalomas) ir pirtelės projekto - nes reikia priduoti statybos leidimui viską kartu. Tiesą sakant tai turėjo būti padartyta jau praeitą savaitę, o štai iki šiol nėra...ir žinoma aš norėčiau pamatyti prieš tai savo akimis tiek ūkinį pastatą, tiek pirtį. Kartais pagalvoju, kad galiu būti labai kantri...Bus labai skaudu, jeigu dėl tokio delsimo man nepavyks suspėti padaryti pamatus šiemet, na bet dar yra laiko, juk vis dar vasara...


2012 m. liepos 15 d., sekmadienis

Lietuviška vasara nuostabi

Kai po liūčių išlenda liepos saulė, prasideda lietuviška žaliai balta vasara. Aš neapsakomai džiaugiuosi, nepaisant visų nuogastavimų ir netikrumo, kad turiu žemės sklypelį - kol kas tuščią ir dyką - kuri jau vadinu savo sodyba...

Girdžiu paukčių čirenimą, gandrų sparnų plazdėjimą - jie leidžiasi šalia į kaimynų lauką gaudyti varlių, žiogus, svirplius, medžių ošimą. Pasikabinu hamaką ir užsimerkiu keliom minutėm, o kai atsimerkiu - matau beržų viršūnes ir virpančius jų lapelius. Mano daržas, kurį sodinau ir menkai ko tikėjausi - auga! Krapai, špinatai, žirniai...mezgasi cukinigos ir aguročiai, tikriausiai bus ir agurkų! Skauda nugarą po vakarykščio ravėjimo - skubiai išnaikinau visas piktžoles - po gausaus lietaus atradus vietoj daržo džiungles...

Lygiai prieš metus aš ieškojau sklypo ir buvau pilna abejonių ar man pavyks ką rasti. O štai šiandien - nušienautas takelis per beržų parką link daržo...


Žolė aukšta, todėl bristi per ją labai sunku. Taigi teko įsigyti pirmąją "techniką" - trimerį. Labai toks vibruojantis daiktas sakyčiau, bet puiki išeitis ką tik įsigijus sodybą, nupjauti žolę aplink obelaites, ar suformuoti kur takelius. 

Po truputį kyla pavėsinės sienelė, aš židinio projekto taip ir nenubraižiau - visą laiką užėmė daržo ravėjimas, obelų ir kriaušių purškimas nuo amarų ir panašūs dalykai.

Vyksta taug metamorfozių, viena tokių - laukinės oblelys. Štai buvo tokia:



O tapo tokia:

Rudenį reikės paskiepyti, kad būtų skanūs obuoliai, o ne štai tokie laukiniai obuoliukai:


Viskas po truputį keičiasi, mano akys kartais jau žiūri ir mato ne realybę, o perspektyvą: čia bus sodas, čia bus tinklinio aikštelė, čia bus namas... O iš tiesų dabar tai visiškai necivilizuota gamta...ir didžiausias iššūkis su laiku pernelyg nesukultūrinti to, kas ir taip yra nuostabu...

2012 m. liepos 9 d., pirmadienis

Ar galima sumūryti lauko židinį pačiam?

Vienas tinklaraščio komentaras įkvėpė rimtai apsvarstyti idėją susimūryti lauko židinį patiems...

Aš labai daug ieškojau židinio mūrijio proceso, kuris būtų nuosekliai ir detaliai aprašytas ir vis nesisekė. Tačiau pasirodo, kad Vilniuje, Žvėryne esančiam knygyne galima rasti visokiausio pobūdžio knygučių, kaip vieną ar kitą dalyka pasidaryti pačiam. Ir štai - vienoje tokioje rusų kalba aprašyta labai smulkiai viskas apie židinius. Štai ji:

Piešinukais išaiškinta kaip sumūryti kiekvieną eilutę, na ir taip toliau.

Na o man tenka užduotis pagalvoti apie židinio projektą (dizainą). Čia taip pat sunkiai sekasi ką nors rasti, nes kaip visuomet - kai ieškai ko nors paprasto, tai tampa labai nepaprastu uždaviniu. Štai vienas skanuotas lauko židinuko variantas, link kurio matyt kažką dėliosiu:


Kalbėjau su architektu, jis įsivaizduoja, kad židinukas turėtų būti apipavidalintas klinkerinėm plytelėm, kurių spalva turėtų būti tamsesnė nei pavėsinės sienų plytų spalva. Na o naršydama internete, truputį parankiojau nuotraukų, kur man viena kita detalė patiko.

Štai čia viskas švaru gražu ir toks įspūdis, kad tokiam židiny tikrai gaminamas maistas:


O čia labai lengvas šiuolaikiškas variantas ir itin išradingai malkoms numatytos vietos:


Na o čia tiesiog matyt fotografas geras buvo, nes labai jauku viskas, bet čia uždaras variantas, lyg ir po stiklu, tai netinka man:

O štai čia labai graži lentynėlė, ant kurios galima sustatyti vazonėlius su kokiais prieskoniais:


Labai noriu suprojektuoti taip, kad būtų ir funkcionalios lentynos, angos, ir visokie mieli mažmožiai. Kol kas galvoj tuščia, bet jau labai kaupiuosi... Gal kas gausis? Tik va reikia pasigilinti į reikalaujamas proporcijas, patogų aukštį ir t.t. Taigi teks šiek tiek perprasti "techniką"...



2012 m. liepos 7 d., šeštadienis

Pavėsinės pamatai

Tęsinys istorijos apie kantrų darbą...bet iš pradžių turiu pasakyti, kad teko pasukti galvą dėl pavėsinės pamatų. Architektas nubraižė pamatus juostinius su ketinimu visą plotą užlieti betonu. Tačiau gerai pagalvojus, tėtis nusprendė visgi pataupyti tiek betono, tiek savo jėgų.

Todėl juostinius pamatus nusprendėme daryti tik po ta dalimi, kur bus mūrinės sienelės ir židinys. O visur kitur - gręžtiniai. Štai nupiečiau planelį, kad galima būtų įsivaizduoti:

Na, iš tikrųjų daug viskas tiesiau ir tvarkingiau :)
Bet prieš pradedant kasinėti, reikėjo nustatyti tikslius kampus su taip vadinamom "išnašom", nes kuoliukai, kurie žymėjo kraštus trukdo darbui. Štai skersiniai:
O štai pažymima tiksli vieta, kur įsukamas medvarštis, kad prie jo pririšus virvutę kiekvienakart lengvai galima būtų matyti tikslius kampus:

O štai kaip atrodo tikslus virvučių susikirtimo taškas, pagal kurį pradėjome kasti:


Na, tiesa sakant šis nelengvas darbas teko tėtei:
 O štai draugai mielai kartu su manimi stebėję kasimo procesą užsiropštę ant žemių krūvos:

Užsakiau žvyro 6 kubus (350 Lt), savivartis sėkmingai privežė jį prie pat darbų aikštelės:

O štai ir iškasti pamatai tose vietose, kur bus mūrijama. Pradėtas pilti skiedinys:


Priartėjus prie paviršiaus, sukalami klojinukai iš lentų:

Ir gražiai užpildoma iki pat viršaus skiediniu bei išlyginama lenta:

 Viskas atrodo nuostabiai lygiai:

Pamatą reikia palaistyti, kad jis būtų tvirtesnis, štai kaip jis atrodo nuėmus klojinukus:


Na štai ir atėjo laikas gręžtiniams pamatams pagal likusi pamatų perimetrą. Tam nusipirkome tokį specialų grąžtą (jis nebrangus, kokie 50 Lt) ir su juo išgręžiame 1,15 m gylio skylutes:


Tuomet tokio štai iš skardos sumontuoto "piltuvo" pagalba skiedinys pilamas į išgręžtą kiaurymę:



Tuomet reikia plastikinio vamzdžio, kurio skersmuo  14 cm - jis tarnauja kaip klojinys, suformuoti trumpą "koloną". Jis įgrūdamas į skeidinį taip, kad jo paviršius ir kraštas susilygintų su ištempta virvute, imituojančia būsimąjį pavėsinės kraštą:



Tuomet šis vamzdis taip pat pripildomas skiedinio:


Ir į minkštą skiedinį įstatomas geležinis strypelis, kurio galiukas kiek užlenktas kad tikrai tvirtai laikytųsi:


Visi strypeliai vienodu atstumu nutolę nuo virvutės, ant šių strypelių vėliau bus užmaunami kraštiniai mediniai balkiai:

Taigi kraštiniai stulpeliai visi sustatyti:


Tie, kurie bus viduje - juos darysime vėliau, kai išmūrysime sieneles, nes jie kyšotų ir paprasčiausiai trukdytų ir net keltų pavojų darbuojantis. Beje, vidiniams stulpeliams suformuoti klojiniais bus naudojami kiek mažesnio skeremens plastikinio vamzdžio gabaliukai - 11 cm.

Tuomet reikėjo apskaičiuoti, kiek reikės silikatinių plytų - jų reikia 1300 vnt. Suradau už 0,65 Lt / vnt ir jas atvežė ir iškrovė visai šalia pamatų:


Tiesą sakant užsakydama nepaklausiau kokios tai plytos, o jos baltarusiškos ir deja, jų kokybė prastesnė nei lietuviškų - ne toks lygus paviršius, o tai trukdys kiek mūrijant ir gulsčiuku vertinant paviršiaus lygumą. Na, kaip sakoma, "gerai būti protingu po to", neįsivaizdavau kad standartinių išmatavimų silikatinės plytos dar gali kuo nors skirtis... O kaina skyrėsi tik 5 cnt. Tačiau tai tik pavėsinė, taigi nieko baisaus, tiesiog kiek daugiau kančių mano tėčiui, kuris pats pasiryžo išmūryti pavėsinės sienas.

Ant išlieto pamato dedamas ruberoidas:

Ir pradėta mūryti platesnioji siena:


Tačiau karštis neįmanomas, ir mūro mišinys labai greitai stingsta, todėl - pora eilučių ir gana, mūrysim po truputį, vakarais. Bet gera pradžia - pusė darbo :)

Na bet ir karšta šiandien...



Iš ko daryti pamatus

Dabar jau tiksliai žinau, kur stovės namas. Tam išsikviečiau geodezistą, kuris nustatė tikslias namo kampų koordinates pagal architekto projektą, ir "išvedė ašis" - kad tie kampai būtų tikslūs, statūs.

Galbūt reikėtų tą daryti ir kiek vėliau, tačiau jau dabar labai norėjau įsitikinti, kur tiksliai stovės namas, kurioje vietoje bus terasa. Iš pirmo karto architektas brėžiniuose namą nuslinko per toli, o man svarbu, kad terasa "žiūrėtų" tiesiai į gražų beržynėlį. Juolab reikia po truputį ruošti namo vietą - iškirsti medžius (oi kaip gaila kelių beržų ir eglės gražuolės, na bet ką padarysi...). Geodezisto paslaugos man kainavo 200 Lt.

Taigi kur bus  pamatai žinau. O dabar klausimas, kurį norėčiau visapusiškai apsvarstyti - žinau, kad galima daryti klojinius pamatams iš HAUS blokelių. Jų interneto svetainėje rašoma, kad tai patogus, pigus ir lengvas būdas vykdyti pamatų įrengimo darbus. Žodžiu, nereikia gamintis (arba nuomotis) klojinių, kas tikrai atrodo labai patraukliai!!! Tie blokeliai patys tarnauja kaip klojiniai. Į suformuotą iš blokelių klojinį užpilamas betonas, pamatas pastiprinamas armatūra. Kadangi mano namas be rūsio, tai tokiu atveju "viduje perimetro aukščiau žemės paviršiaus iki grindų paliekamas oro tarpas, prireikus užpildoma didesne akmenų frakcija - ir taip pastatytas pamatas veiksmingai apsaugo namą nuo drėgmės."

Ateity laukia svarstymai ir skaičiavimai, ar galima kažkokią dalį darbų įrenginėjant pamatus padaryti ir susiorganizuoti patiems - manau, kad sutaupyčiau labai nemažai. Ir galimybė išvengti klojinių gamybos atrodo tikrai patraukliai...


2012 m. liepos 6 d., penktadienis

Geologinis tyrimas

Praeitą savaitę tarp visų kitų darbų buvo atliktas ir geologinis tyrimas. Kadangi sklypo teritorija išmelioruota, tikrai norėjau žinoti, kas gi darosi ten po žeme ir būti rami, kad galiu daryti gręžtinius pamatus.

Jau prieš kurį laiką buvau apskambinusi daug ką ir išklausinėjau apie kainas. Daug kas siūlė daryti tyrimą ir dar zondavimą, tačiau to zondavimo iš tikrųjų tokiu paprastu atveju kaip mano, tikrai nereikia.

Atvažiavo geologai ir padarė du gręžinukus po 5 metrus, skirtinguose būsimo namo kampuose (tuos kampus labai preliminariai nustačiau jau prieš kurį laiką).

Štai kokiu instrumentu buvo daromos skylutės:

Taigi, tyrimo išvados ir rekomendacijos tokios:
"Inžinierinės geologinės sąlygos yra paprastos; hidrogeologinės aikštelės sąlygos yra vidutinės. Gruntinis (podirvio) vanduo sutiktas 1,05 - 1,1 m gylyje. Jis susikaupęs dirbtiniame grunte ir moreninio molio sluoksnio viršutinėje dalyje esančiuose smėlio lęšiuose. Kadangi vandeningą sluoksnį ąsluoja vandeniui silpnai laidus moreninis molis, intensyvesniu kritulių ar pavasarinio sniego tirpsmo metu šioje vietoje vandens lygis lokaliai gali pakilti. Statinio pamatų pagrindu gali būti moreninis molis, pasižymintis geromis stipruminėmis savybėmis."

Na, o tas moreninis molis vienoje vietoje prasideda 1, 5 m gylyje, o kitoje - 0,4 (įtariu, kad pirmu atveju taip giliai dėl to, kad žiemą bandydami atkasti melioracijos vamzdžius kai kur kasinėjome ir susiformavo dirbtinis gruntas, o galbūt jis susiformavo, kai kažkada prieš dvidešimt metų buvo daroma melioracija...)

Taigi bus gręžtiniai pamatai (aš tiesą sakant kažkada nerimavau, ar nereikės kalti polių, kas yra labai brangu, bet dabar matau, kad visiškai be reikalo ir iš nežinojimo).

Dar reikės nuspręsti, kokio gylio tuos gręžtinius pamatus reikia daryti. Kiek žinau, svarbiausia, kad pamatai turėtų būtų giliau nei įšalo zona, kuri yra 110 cm. Namas bus tik vieno aukšto, tačiau bus mūrinis. Šiomis dienomis laukiu iš architekto namo pamatų projekto.

Tiesa, geologinis tyrimas kainavo viso 500 Lt už du gręžinius.






2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Kaip pastatyti lauko tualetą

Istorija su lauko tualetu, iš pradžių atrodžiusiu poros dienų lengvu projektu, gavosi laaabai ilga ir kiek juokinga net. Užbėgant už akių, pasakysiu, kad mes vis gi pastatėm kompostuojantį, t.y. ekologišką lauko WC. Bet iš pradžių galvojome padaryti tokį "tradicinį", kokių apstu mūsų, o taip pat Rumunijos kaimuose (žodžiu lauko tualetų skaičius yra tiesiogiai proporcingas šalies pragyvenimo lygiui, hm?)

Iš pradžių į žemę "įdėjome" dvi sijas, kad jų paviršius būtų lygus su žemės paviršiumi. Prie jų turi tvirtintis lauko WC karkasas.


Tuomet tarp jų iškasėme duobę maždaug 1 metro gylio:

Pasiekus maždaug 70 cm gylį, pradėjo sunktis vanduo, bet tuo metu buvo balandžio mėnuo, ir vandens visur buvo daug. Na, tai kad gruntiniai vandenys aukštai, aš tą žinojau jau seniai...

Tuomet ant sijų pradėjom konstruoti ir tvirtinti karkasą. Pradžioje bruseliai tvirtinami prie sijos žemėje:

Bruseliai prie sijos tvirtinamos medvarščių ir kampukų pagalba:
Tam, kad bruseliai būtų statmeni, jie tvirtinami (laikinai) įžambių lentų pagalba štai tokiu būdu:

Viršuje pritvirtinamas bruselis kuris sudaro nuolydį:

Iš kitos pusės daroma tokia pati konstrukcija ant antrojos sijos, ir abi sujungiamos, žemesniame gale pačiam viršuje, o priekyje kiek žemiau, nes priekyje bus durys:

Toliau formuojamas karkasas būsimai sėdimajai daliai (apačioje):

Ir štai tuomet liūčių ir gausaus kiekio požeminio vandens, niekaip nespėjančio pavasarį įsigerti į žemę, pagalba duobė pilna vandens ir žemės pradėjo tiesiog virsti, štai kaip išgraužė, gerai, kad pastebėjom, nes būtų nelaimė kam nors kada įvirtus...

Taigi pradėjome kasti duobę kitoje, aukštesnėje vietoje. Ir tuomet jau aš pasidomėjau giliau apie tuos "tradicinius" lauko WC. Pasirodo, tokie WC - 1) tiesiog atsiprašant smirda 2) jie užteršia net gruntinius vandenis - tiek kaimynams, tiek sau pačiam. Ir pamenu, kad vienoje sodyboje mačiau lauko WC su kibiru pilnu smulkių pjuvenų, ir tas WC buvo sausas, jaukus, ir...nesmirdantis. Pasodomėjom - tai kompostuojantis WC. Taigi nutarėme daryti kompostuojantį WC. Tam nereikia kasti duobės, reikia turėti 1) kibirą (na, tam reikalui...); 2) kibirą su pjuvenom 3) komposto dėžę ar duobę.

Na mūsų karkasiukas buvo paliktas kiek dėl kitų pavasario darbų, jį stiprūs vėjai išvertė. Bet šai mes jį prieš savaitėlę pakėlėm ir pritaisėme prie kitoje vietoje įstatytų į žemę sijų:

Negilią duobutę vis gi iškasėme ir truputį žvyro į ją pripylėme. Tuomet sėdimąją vietą apkalėme lentutėmis:
Viršutinę sėdimosios dalie dalį pritvirtiname prie karkaso tik pačioje pradžioje, o toliau ji bus atidaroma, tam kad galima būtų patogiai išimti kibirą:
Tuomet karkasą apkalame tuo, ką turime, o mes turėjome štai tokio juodo plastiko:

Visą apkalame ir per vidurį įstatome duris, jos pas mus iš faneros, kuri kadaise priklausė senai spintai kaime pas močiutę. O stogas su nuolydžiu - tiesiog pritvirtinta skarda:

Nupirkome plastmasinį dangtį, išpjauta skylė, dangtis įstatomas:

Kad būtų patogu išimti kibirą, sėdimoji dalis "attidaroma" lankstų pagalba:

Įstatomas plastikinis kibiras kokių 20 litrų talpos:


Ir, žinoma, nepamiršti pritvirtinti kabliuko iš vidaus :)

Dar reikės šiukšlių dėžės ir kibiro su pjuvenomis. Pjuvenos pastoviai papilamos į WC kibirą, ir jos reikalingos tam, kad eliminuotų kvapą ir gamintųsi visokių cheminių prosesų pagalba kompostas. Į kibirą žinoma negalima mesti nei popieriaus, nei ko nors sintetinio. Na o kibiro turinys karts nuo karto išpilamas į komposto duobę, vėl gi papilama pjuvenų, o po to, praėjus metams ar daugiau, galima tręšti visokius medžius ir krūmus (daržo nekyla ranka, tebūnie tam kito pobūdžio trąšos). Pjuvenų važiuosiu į artimiausią lentpjūvę, jų reikia ne stambių, o pačių smulkiausių, kaip sako "iš po gaterio".

Taigi turime ekologišką, jaukų, nesmirdantį WC. Ko trūksta: pirma - būtinai duryse reikia išpjauti širdutės formos skylutę (!), antra - bandysiu tą juodą plastiką kaip nors nudažyti - išpaišyti, nes baisiai...juodas.

Na o dėl komposto krūvos - sako, reikia, kad komposto turinys pagulėtų metus - kitus, tam, kad žūtų daugelis žmogaus organizmo parazitų. O po dviejų metų kompostas paruoštas ir jį galima naudoti. Na o kai kurie tiesiog kibiro turinį iškarto išberia po kokiais krūmais.

Biudžetas:
Mediena grindims ir sėdimajai daliai - 120 Lt
Sijas ir kelis bruselius ir skardos gabalą iš kažkur turėjome
Medvarščiai, lankstai, kampukai, tašeliai - 86 Lt
Dangtis - 19
Kibiras - 10 (buvo nuolaida)
Na dar reikės šiukšlių kibiro
Viso mums gavosi iki 250 Lt



Kaip auginti šitake grybus Lietuvoje

Shiitake grybų auginimas - labai įdomus procesas. Mūsų Lietuvos klimatas puikiai tam tinka. Juos auginti populiaru yra Japonijoje, Kinijoje,...