2012 m. liepos 15 d., sekmadienis

Lietuviška vasara nuostabi

Kai po liūčių išlenda liepos saulė, prasideda lietuviška žaliai balta vasara. Aš neapsakomai džiaugiuosi, nepaisant visų nuogastavimų ir netikrumo, kad turiu žemės sklypelį - kol kas tuščią ir dyką - kuri jau vadinu savo sodyba...

Girdžiu paukčių čirenimą, gandrų sparnų plazdėjimą - jie leidžiasi šalia į kaimynų lauką gaudyti varlių, žiogus, svirplius, medžių ošimą. Pasikabinu hamaką ir užsimerkiu keliom minutėm, o kai atsimerkiu - matau beržų viršūnes ir virpančius jų lapelius. Mano daržas, kurį sodinau ir menkai ko tikėjausi - auga! Krapai, špinatai, žirniai...mezgasi cukinigos ir aguročiai, tikriausiai bus ir agurkų! Skauda nugarą po vakarykščio ravėjimo - skubiai išnaikinau visas piktžoles - po gausaus lietaus atradus vietoj daržo džiungles...

Lygiai prieš metus aš ieškojau sklypo ir buvau pilna abejonių ar man pavyks ką rasti. O štai šiandien - nušienautas takelis per beržų parką link daržo...


Žolė aukšta, todėl bristi per ją labai sunku. Taigi teko įsigyti pirmąją "techniką" - trimerį. Labai toks vibruojantis daiktas sakyčiau, bet puiki išeitis ką tik įsigijus sodybą, nupjauti žolę aplink obelaites, ar suformuoti kur takelius. 

Po truputį kyla pavėsinės sienelė, aš židinio projekto taip ir nenubraižiau - visą laiką užėmė daržo ravėjimas, obelų ir kriaušių purškimas nuo amarų ir panašūs dalykai.

Vyksta taug metamorfozių, viena tokių - laukinės oblelys. Štai buvo tokia:



O tapo tokia:

Rudenį reikės paskiepyti, kad būtų skanūs obuoliai, o ne štai tokie laukiniai obuoliukai:


Viskas po truputį keičiasi, mano akys kartais jau žiūri ir mato ne realybę, o perspektyvą: čia bus sodas, čia bus tinklinio aikštelė, čia bus namas... O iš tiesų dabar tai visiškai necivilizuota gamta...ir didžiausias iššūkis su laiku pernelyg nesukultūrinti to, kas ir taip yra nuostabu...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą