2012 m. spalio 27 d., šeštadienis

Pamatų blokelių užpylimas betonu

Taip visuomet. Viskas vienu metu. Geras oras spalio 17 - 19 dienomis suteikė šansą kiek pradžiūti sklypui ir užpilti rostverką betonu. Tačiau spalio 19 išskridau į Paryžių darbo reikalais visai savaitei. O mano tėčiui teko tvarkytis pačiam vienam. Gerai, kad spėjome suorganizuoti pravažiuojamą keliuką, užsakėm 6 kubus betono, ir penktadienį, spalio 19 pagaliau įvyko ilgai lauktas blokelių užpylimas betonu, su kaimyno pagalba, o aš tuomet skridau lėktuvu mintyse nerimaudama ar viskas pavyks. Grįžau vakar vakare, šiandien apžiūrėjau tėtės triūsą ir skubu aprašyti, kol dar neišlėkė viskas iš galvelės.

Kaip pylė betoną, nuotraukų deja neturiu, tačiau apie viską po truputį ir nuo kiek ankstėlesnių taip pat svarbių paruošiamųjų darbų.

Visų pirma, reikėjo pagalvoti apie tai, kad bus pilamas skystas betonas, kuris tik ir ieško progos, t.y. skylės ištekėti. Todėl skylutes, kurios žinoma atsiranda kad ir kaip tvarkingai sustatant blokelius, užtaisėme putomis:



Apašioje taip pat susidaro kiaurymių, todėl jas tiesiog užtaisėme žemių gubreliais:


Va kiek tų gubrelių, jie iš esmės ties poliais, nes ant putplasčio blokelis stovi prigludęs, o ant poliaus ne visai.

Ir matosi viršutinė armatūra, o čia ją bandžiau nufotografuoti iš arčiau, kur matosi (na nelabai aiškiai, bet visgi) visi surišimai:

Didžiausias jaudulys buvo pilant betoną, ar neišlaksys nuo betono srovės, kuri yra tikrai stipri, pamatų blokeliai. Nerimas buvo, nors viskas atrodė labai tvirta, o kampiniai blokeliai dar papildomai buvo surišti varžtais:


Baiminomės tikrai veltui, pilant betoną net nereikėjo palenkti (ar paguldyti) vamzdžio - puikiai ir patogiai pylėsi jį laikant patogiai statmenai. Ir štai - vuala!

Betonas buvo pasirinktas kiek didesnio stiprumo - C20/25 markės, ir reikėjo skysto, kad jis be problemų užpildytus visas ertmes. Dar patrombavimui tose vietose, kur bokeliai sudėti taip, kad daug viduje susidarė sienelių arti viena kitos ir siauresnės skylutės, buvo sutaisytas štai toks įrankis:


Juo buvo patrobuojamos tos įtartinos vietelės, kad betonas visur prabėgtų ir sudarytų tikrai vientisą monolitą. Prieš tai tas vietas tėtis pažymėjo dažais iš išorės - užpylus betoną, jau nematysi, kur ten patrombuoti reikia...

Na ir štai tas tvirtas grožis iš visų įmanomų kampų:

 

Čia matosi būsimajam kaminui pamatas, tačiau jį dar teks praplatinti papildomai, nes reikia platesnio pagrindo:

6 kubų neužteko vienai kolonai, tačiau ji išorėje, ten kur namo įėjimas, ir mes ją užpildysime matyt tik pavasarį:

Pasivaikščiojimas pamatais:

Na o šiom dienom ieškosiu informacijos, kaip izoliuoti ir apšildyti pamatą, nes reikia spėti dar smėlį išlyginti pamato viduje (kad tik užtektų jo...). Taigi štai tokios dilemos mane kankina: ar hidroizoliacija reikalinga ir iš išorės, ir iš vidaus, ar tik iš išorės; ar dėti putplastį šiemet tik iš vidaus, o iš išorės jau tik kai sienas irengsim (bet tuomet negalėsime gražiai išlyginti žemių sklype aplink namą..); kokio storio ir kokį putplastį dėti ir išorės ir iš vidaus; pagaliau kokia yra geriausia hidroizoliacija ir ar klijai ar kokia mastika "veikia" esant šaltam orui (už lango dabar jau -1 vienok...brrr...)

Na ir pabaigai idėja sodybai iš Paryžiaus, nors berods kilmė yra šveicariška ar austriška. Sūris raclette, kuris kaitinamas ir lydosi štai taip:


Tokį sūrį lydyti geriausia pavėsinėje arba terasoje, nes jis nors ir labai skanus kartu su bulvytėmis lupenose, marinuotais svogūniukais ir mėsytėmis, ataušęs turi labai nekokį oi nekokį kvapą. Sėdėsim vakarais, gersime šaltą baltą vyną, lydysime raclette ir plepėsime :)

Pavėsinės nudažymas ir paruošimas žiemai

Oi nelepina šis ruduo orais... Spalio vidury, savaitgalį griebėmės dažyti pavėsinę iš visų jėgų, kad spėtume bent jau vieną kartą padengti dažais. Kitus porąsyk dažysiu jau tik pavasarį. Tarp visokių lietų ir vėjų šiaip ne taip išdažyta visa ir puikuojasi medaus spalva, kad tikrai atrodo labai šiltai, mielai ir jaukiai:


Pirmam vienam kartui užteko vieno indo dažų, neliko ir lašelio - pats tas. O štai kaip visa pavėsinė atrodo, net saulė žvilgtelėjo trumpam:


Supratom, kad pamatus užbaigti yra prioritetas, taigi nusprendėme pavesinės stogo bituminėm čerpelėm nedengti, šį darbelį nukėlėm pavasariui (nors čerpeles ir vinukus esu jau ir nupirkusi, yra net vėjalentės). Taigi, kad OSB plokštė nepramirktų, nusipirkom plėvelės, ir uždengėme ja pavėsinės stogą:


Ištiesiama plėvelė ir pritvirtinama su plokščių plonų lentučių pagalba. Tiesa, kai dengėme laikino namuko stogą, tai pakalėm tiesiog vinimis, ir per tas vietas pradėjo tekėti vanduo. Todėl būtinai reikia pakišti iš vidinės lentutės pusės štai tokį mažiuką gumos gabaliuką:


Tokiu būdu vanduo pro prakaltą plėvelėje skylutę jau neturėtų sunktis. Mes perdengėmė ir plėvelę ant laikino namuko su tom gumytėm jau šįkart.


Tėtis lakstė po stogą, o aš nešiojau kopėčias ir palipėjus prilaikydavau, įtempdavau, prispausdavau. Taigi pavėsinė paruošta peržiemoti atrodo taip:


Minusas to, kad nespėjom: na, pirmiausia gal tiesiog norėjosi ją užbaigti, tačiau kad nespėsime židinio šiemet įrengti, tapo aišku gana seniai, antra - šiek tiek nenumatytų išlaidų plėvelei ir t.t., trečia - apmaudu, kad net nudažyti porą kartų neleido bjaurūs šlapi orai. Tačiau yra ir pliusų: kitąmet pradėsime darbus nuo židinio, ir tuomet stogą dengsime jau kai bus įstatytas kaminas - nereikės sukti galvą kaip pro čerpeles stogą pjauti, kaminą kišti ir užtaisyti. Na ir turėsiu apsčiai laiko židinio projektui sukurti.

O kai tik pavasaris įsibėgės, griebsimės židinio, aš - klinkerio plytelių klijavimo ir antrinio nudažymo, tėtis - stogo ir grindų.


Pravažiuojamas keliukas

Vis gi teko atsivežti ir "užtaisyti" įdubusį keliuką statybiniu laužu, o tai yra betono nuolaužos, plytgaliai ar čerpių duženos - visko ten po truputį. Žodžiu, atsivežėme betonvežio vairuotoją pažiūrėti, ar jo 40 tonų sveriantis betonvežis pravažiuos, tas apžiūrėjo ir nusprendė, jog...nieko nebus - gali strigti.

Taigi susiradome mašiną statybinio laužo ir užpylėm. Dabar ten ir betonvežis ramiai pravažiuoti gali, na ir mums kad ir žiemą ar šlapią pavasarį:



Tiesa, pakainavo nenumatytų 380 lt su atvežimu. Na ir gaila šiek tiek to smėlio, kurį supylėme bergždžiai stengdamiesi patys tuo smėliuku ir akmenimis užtaisyti tas duobes. Betonvežis reikalas rimtas svorio prasme, reikėjo, kaip sakoma, mastyti plačiau...

2012 m. spalio 17 d., trečiadienis

Kainuojanti nežinia

Pagalvojau, kad vystant biudžeto temą, gana įdomi sritis, o tiksliau - bermudų trikampis - yra tos išlaidos, apie kurias nė nepagalvoji kad pagalvoti reikia...Ir tokios matyt sudaro oi nemenką svorį. Todėl nusipelno atskiros temos.

Kadangi faktines išlaidas rašau į temą "lašas po lašo", o smagiai pasijuokti iš mano planavimo galima čia, tai vystau dabar atskirą nuolat pildomą temelę, kur bandysiu surašyti tai, kas kainuos...netikėtai.

Taigi netikėtos - neplanuotos išlaidos:

Siurblys ir žarna - 172
Smėlis (taip, man tai buvo netikėta...) - 2000
Kabelis ir juosta "atsargiai-kabelis" - 765 (negalvojau, kad tai tiek kainuoja...)
Tranšėjos kabeliui kasimas - 300
Notaro mokestis (įgaliojimas architektui) - 141
Keliukui statybinis laužas - 380
Plėvelė pavėsinės stogui žiemai - 130
Laikina elektros dėžutė - 220




Miškų žemėje galima bus atstatyti buvusias sodybas

Tiesiog dalinuosi, nes aktualu svajojantiems apie sodybą. Miškų žemėje teisę atstatyti neišlikusią sodybą turės sodybų buvę savininkai ir jų pirmos, antros ar trečios eilės įpėdiniai.
Daugiau - čia:
http://grynas.delfi.lt/aplinka/seimas-leido-misku-zemeje-atstatyti-buvusias-sodybas.d?id=59778151

2012 m. spalio 15 d., pirmadienis

Graži žolė

Įdomu, kaip vadinasi tokia žolė? Mačiau ir Vilniuje kai kur pasodinta būna, labai gražu:


Man rodos ir čia tokia pati, tik paaugusi?


O čia kitokia, bet vazonuose įspūdingai atrodo ir taip sakyčiau labai lietuviškai, ramiai :)


Labai gražu būtų sodyboje "panaudoti" tokias žoles, manau, kad jų nereikia ypatingai prižiūrėti, o ir rudenį ir žiemą jos turėtų įdomiai atrodyti, apšerkšnijusios...

Ką daryti kai šlapia arba rudeninių pamatų įrengimo ypatumai

Vis gi nusprendėme bandyti taisyti padėtį su esamais resursais. Reikalas ir visas baisumas tame, kad betonvežis su betonu (reikės šįkart 6 kubų to gėrio) sveria berods 30 - 40 tonų... Ir tos tonos turi pravažiuoti pro išskystėjusį dalyką, kuri panašus į "keliuką". Užbėgant už akių - nežinia, ar būtent čia bus keliukas ateity, lyg ir norėtųsi kiek kairiau kad jis būtų; todėl labai jau investuoti į kelią nesinori. Seku orų, o tiksliau kritulių prognozes tokiam štai tinklapy: http://www.meteo.lt/skaitmenine_prog_lt_zem.php?skpt=lt_krit
Pagal šias prognozes sakyčiau, kad trečiadienį turėtų būti Vilniaus rajone potvynis... Na bet vis gi kažkaip reikia pozityviai mastyti ir kaip nors taisyti padėtį. Todėl prirankiojom akmenų (jų labai daug toj vietoj kur pavasarį išarė kaimynas žemę) ir bėrėm juos ant tos pliurzes, į duobę:


Ir ant viršaus smėliuko dar. Akmenų tikrai daugybę pririnkom...kas grybas, kas uogas, o aš akmenis, hm...


 Ir vėl - smėlis ir akmenukai, vis daugiau ir daugiau:


O sekmadienį kadangi puoliau dažyti pavėsinę, nes orai saulėti ir vėjuoti buvo, o tėtis - dengti pavėsinės stogą plėvele žiemai, tai paprašėm vyruko-kaimiečio privežti krūvą smėlio ir užbert ant tų akmenų ir...patrepsėti.

Va kaip pritrepsėta iš vienos ir kitos pusės, kelis kartus pravažiuota su lengvaja - važiuoja gerai, nestringa, nenešioja net lėtai važiuojant.


Galvoju, kad ir lis - pritrombuos tą smėlį, o po apačia akmenys. Vešim tikriausiai betonvežio vairuotoją rodyti vietos - tegu įvertina kiek čia saugu važiuoti jam dabar...
- - - -
O čia papildymas, kurį rašau jau vėliau, kaip visgi išsprendėme: http://statausodyba.blogspot.com/2012/10/pravaziuojamas-keliukas.html

2012 m. spalio 11 d., ketvirtadienis

Nerimas dėl pramirkusios Lietuvos

Atrodo, viskas paruošta tam, kad užlieti betoną. Kadangi maišyti betono rankutėmis nėra fizinių galimybių ir psichologinio pasiruošimo - reikia betonvežio. O šis labai sunkus. O lyja be perstojo. Lyja - žemė mirksta ir...minkštėja. Bet kas gali įstrigti.

Toj vietoj, kur šalia pamato, yra duobė, ir ją  vis bandom smėliu užpilti. Sekasi kaip čia pasakius... smėliukas šlampa vis gi, telkiasi vanduo ir ant jo.


Po to sumastėm, kad reikia gal tą vandenį nutekinti, ir prakasėm tokią vagą su nuolydžiu:


O tos vagoje pabaigoje - gana didelė duobė:


Vieną dieną iškasėm, per naktų trenkė liūtis ir vanduo - duobėje:



Tiesą sakant efektas yra, nes smėlis mažiau šlapias ir po truputį kietėja, sudarydamas gan nebogą pravažiuojamą zoną:


O įvažiuojant į sklypą, ir pro šią vietą betonvežiui teks važiuoti, irgi pliurzė ir dar kokia!


Taip pat pabandžiau prakasti tokį "drenažiuką", vanduo su džiaugsmu sugūžėjo į žemesnę vietą:


Bet pliurzė vis gi liko...

Vis gi manau reikės išpilti nemažai smėlio į šią vietą...

Laukti šalčių ir tikėtis kad paviršiui įšalus jis sukietės ir taps pravažiuojamas...kažkaip baugu. Užpilti smėliu - nėra garantijos, kad taps pravažiuojama ir ne vieną toną sveriantis monstras su betonu neįklimps...

O štai jeigu keletą dienų nepalytų, viskas išsausėtų ir tuomet galima būtų greitai užpilti blokelius. Žiūriu kiekvieną dieną orų prognozes - kol kas nieko gero...O jau tuoj spalio vidurys....



2012 m. spalio 7 d., sekmadienis

Pavėsinės sienelių išlyginimas ir dažymo pradžia

Pavėsinė turi dvi sieneles, kurios sumūrytos iš silikato plytų. Plytas nelabai sėkmingai įsigijau kažkokias baltarusiškas, o šios palyginus su lietuviškom tikrai šleivokos. Na ir mūrininkas buvo tėtis, tai visokių kreivumų žinoma pasitaikė. Tos sienėlės bus apklijuotos klinkerio plytelėmis, ir kiek domėjausi, tiesiai ant silikato klijuoti nėra gerai. Mano moteriška galvelė užfiksavo tokį momentą, jog klinkeris drėgmės nesugeria, o silikato plytos kaip tik labai sugeria drėgmę, todėl būtų gerai tą sugeriamumą kiek pavienodinti. Na bet iš tiesų tai reikėjo kiek išlyginti sienų paviršių, nes visokių mažų išsikišimų, tarpelių  ir panašių negerovių pilna - tai manau trukdytų klijuoti klinkerį. O kadangi klijuoti tą gėrį žadu pati...

Prisiminiau, kad vienas geras pažįstamas kažkada buvo pasinėręs į statybininko amatą, užklausiau ar galėtų užsiimti mano pavėsinės sienutėmis. Šis mielai sutiko, viską išmatavome ir nuskubėjome į Senukus mežiagų. Už viską suplojau 300 litų (kampai, tinklelis, 7 maišiukai mišinio klijavimui-armavimui, pora plastikinių kibirų, giluminis gruntas).

Praeitą sekmadienį prasidėjo darbai. Pradžioje su lentučių pagalba užpildomas tarptas, kuris susidarė tarp sienutės ir balkio:


Tuomet štai taip įglaistomi kampukai (jie tokie su tinkleliu):


Po to štai kaip gražiai atrodo jau beveik sutvarkyta sienutė, po šiuo pilku mišiniu - tinklelis:


O va kaip atrodo sienutė su užglaistytu tarpu ir jau kai viskas išlyginta:


Tuomet truputį išsigandome, ar tas pats tinklelis tinkamas tai sienai armuoti, kuri yra už būsimo židinio - ar neišsilydys nuo karščio ar pan.



Židinys nebus prigludęs, iki sienutės bus ir oro tarpas, ir klinkerio plytelė ir pan. Bet visgi nuvažiavau atsiklausti į Senukus, kur mane nuramino, kad viskas turėtų būti tvarkoje. Taigi taip pat sėkmingai susitvarkyta ir su šia siena:

Gražu žiūrėti:

Kadangi pastoviai trukdė darbuotis gana nemalonūs lietūs, darbai išsitęsė į keturias dienas, bet šiandien viskas buvo užbaigta.

O aš tuo tarpu nusipirkau dažų ir teptuką! Dažai - medaus spalvos ir kiek permatomi.


Mane bandė atkalbėti - sako, gelsvi atspalviai ir permatomi dažai ne geriausias pasirinkimas - juos labiau veikia ultravioletiniai spinduliai ir reikia dažniau perdažyti ir t.t. Tačiau labai noriu, kad matytųsi medienos struktūra, o jeigu matysiu, kad nelabai puikiai jaučiasi pavėsinės mediena - tai po poros metų nudažysiu tokia spalva, kuri tiks prie namuko spalvos. Tuo tarpu dabar mano pasirinkimas - amerikietiški ZAR, Natural Honey Toner 650. Atsidariusi dažų "skarindę" pagalvojau, kad viduj medus :) Tikrai medaus spalvos jie...

Orai tiesą sakant dažymui nekokie, tačiau neturiu kur dėtis - reikia dažyti, žiemai palikti negaliu.

Oi, negalvojau aš, kad taip ilgai trunka dažymas...O dar kai reikia lakstyti su kopėčiomis, ypač dažant vėjalentes, kurių viršūnė - 3,5 metrų aukštyje. O dar mano aukščio fobija - kojytės dreba ir dabar dar...:) Spėjau nudažyti dalį vėjalenčių ir kolonas. Bandysiu kitą savaitgalį spėti išdažyti viską bent vieną kartą. Jau matau, kad vieno indelio dažų neužteks - pirksiu antrą, nes išdažyti reikia bent su kartus, o gal geriausia būtų net ir tris - taip rekomendavo, nes tas geltonas permatomumas jautrus variantas... Bet užtat gražu (čia matosi nudažytos kolonos):



Jau matau, kad šiemet nespėsiu nei klinkeriu išklijuoti, nei stogo bituminėm čerpėm uždengti. Pirksime plėvelę, uždengsim stogą žiemai. O pavasarį iškart teks kibti į darbus: klijuoti klinkerį, mūryti židinį, rengti kaminą ir tuomet jau dengti bitumines čerpes. O jau tuomet - įrengti vidinius gręžtinius pamatus ir įrengti grindis. Svajonė turėti maumedžio grindis vis dar gyva :)

2012 m. spalio 6 d., šeštadienis

Rudeniniai sodo darbai

Šiandien iš ryto nuskubėjau į Vilniaus gatvę juodųjų serbentų. Pirmąjį spalio savaitgalį vyksta sodinukų mugė ir visai smagu pasivaikščioti po rudeninį Vilnių:


Mokytojų kiemelyje visokių gaidžių gražuolių ir šiaip mielų ir kiek juokingų paukščių prisižiūrėjau:


O tie paukščiai visai susidomėję žiūrėjo į mane :)


Kalbant apie serbentus - mėgstu tik juoduosius. Baltieji ir raudonieji man per rūgštūs, o kai pagalvoju apie jų surinkimą... O juodųjų lapai be to labai gerai tinka marinuojant agurkus. Taigi mano šiandienos pirkinys - du stiebiniai serbentai. Jų uogos turėtų būti stambios ir saldžios, ir auga jie ne kaip krūmas, o kaip mažiukas medelis. Abu pati asmeniškai ir pasodinau. Štai:

O štai abu:

Jie augs pietrytinėje sodo dalyje, saulutės turėtų užtekti.

Prieš savaitę kartu su tėte pasodinome tris pušeles - pavasarį iš 24 pušelių kelios neprigijo, taigi atsodinome: kai kasė tranšėją elektros kabeliui, pakeliui pasitaikė pušaitės - jas ir persodinome į gyvatvorę šalia vieškelio.

Tarp statybinių rūpesčių kažkaip reikia surasti laiko sodui, augalams. Žodžiu reikia suktis :)