2012 m. sausio 15 d., sekmadienis

Lūkesčių sąrašas namo projektui


Architekto paieškos man neužėme nei vienos minutės, visuomet žinojau, į ką kreipsiuos, jeigu kada remontuočiausi butą, statyčiau sodybą ar pan. Donatą pažįstu jau daugel metų, jis iš mano buto tarybinam miegamajam Vilniaus rajone sukūrė labai jaukius, šiltus ir labai patogius MANO namus.

Taigi nuvažiavome į sklypą, iškart sutapo nuomonė, kur turėtų maždaug stovėti namukas. Abiems nekėlė dvejonių, kad namas turi susilieti su gamta. Dvejojau tik, ar nereikėtų namuko su dviem aukštais ir nuostabiais mediniais laiptais. Tačiau Donatui paminėjus faktą, jog vieno aukšto namas kainuoja apie 15 (net 15!) proc. pigiau nei tokio pat ploto dviejų aukštų namas, iškart viskas susidėliojo į vietas. Man be galo patinka vieno aukšto žemi namukai, o kadangi sklype vietos į valias, žemės nereikia taupyti, tai sutarėm, kad tai bus vieno aukšto sodyba. Donatas be to parekomendavo statyti ne mažesnį nei 120 kv.m  bendro ploto namą.

Štai kokį sąrašą išsiunčiau architektui, kad jis galėtų atsižvelgti projektuodamas namą:
  • Tai 1 aukšto namas, tačiau lubos turi būti aukštos - matyt dvišlaičio stogo atveju tai nuostabiai išsisprendžia
  • Didelė terasa po stogu, apie 30 kv. m
  • Virtuvė valgomasis - svetainė norėčiau, kad būtų vienoje erdvėje
  • Kadangi šildymas numatomas granuliniu katilu, todėl katilinė turėtų būti ne mažiau kaip 8 kv. m. (katilinėje greičiausia bus saugomos ir granulės, tačiau jas perkant maišuose, krauti galima iki viršaus taip taupant vietą)
  • Name neįrenginėsiu židinio (priežastis – pro židinio kaminą namas netenka tikrai daug šillumos šaltuoju sezonu, be to, jo įrengimas nepigus)
  • 4 “miegamieji” kambariukai, 1 iš jų kiek didesnis, o 3 gali būti visai mažučiukai
  • Būtinas tambūras įėjusdrabužiams ir batams sumesti, batams sumesti
  • Mažiukas sandėliukas visokiom uogienėm (4 – 5 kv. m.)
  • 2 san-mazgai, viename iš jų tik tualetas, kitame dar ir vonia - dušas
  • Svajoju apie medines grindis, o tokias įrenginėjant grindys būna truputį aukštesnės, taigi tai reikia turėti omeny
  • Man labiausiai patinka mūriniai namukai su medžio apdailos intarpais,  kuomet kai kuriuose vietos apkalta lentutėmis. Domėjausi įvairiomis medžiagomis ir manau, kad ARKO blokeliai – tiek kainos, tiek ekologiškumo, tiek drėgmės sugėrimo ir izoliacijos atžvilgiu bus geriausias pasirinkimas. Nenoriu rąstinio namo ar vien tik medinio…
  • Stogas – bandytume bituminių čerpių
Papildomai su namu reikia iš karto suprojektuoti dar kelis dalykus. Visų pirma, projektuojant ūkininko sodybą, būtinas (privalomas) ūkinis pastatas. Antra, labai noriu pavėsinės, kurioje įrengsiu lauko židinį. Todėl nutariau, kad reikia iškart suprojektuoti visus pastatus, derinant juos prie namo (derinti ir projektuoti viską vienu sykiu tiesiog paprasčiau).


Architektas užklausė kokios patalpos man reikalingos papildomuose pastatuose. Taigi…
  • Dėl pirties: reikalinga rūbinės patalpa, priešpirtis, kur galima būtų pasėdėti ir išgerti alaus, pati pirtis, būtų gerai dušas. Nežinau dėl tualeto. Problema tame, kad pirtį statyti ketinu beržų parke, kuris yra antrojoje sklypo dalyje, už keliuko. O įrenginėti  atskirai pirčiai kanalizaciją... pernelyg brangus malonumas. Pirtelės norėtusi rąstinės.
  • Ūkinis pastatas: dvi patalpos; viena – mažesnė, toks sandėliuko variantas, o kita patalpa didesnė. Įėjimai į abi patalpas iš lauko, tarp jų galėtų būti vidinės durys.
Viena svarbiausių idėjų (nežinau, kiek man seksis ją realizuoti) – pasistengti, kad namukas būtų sandarus ir ekonomiškas. Daug kalbama apie pasyvius namus, ir tam tikros idėjos man atrodo įdomios. Vis gi kol kas tikrai pasyvus namas yra pernelyg didelė prabanga paprastam žmogui. Tačiau nepersistengiant ir visgi racionaliai mastant, daugelį idėjų galima pasiskolinti. Žiūrėsime, kas iš to išeis :)





Na ir, žinoma, kainos. Namo projektas – 30 lt už kv.m , o kiti pastatai – 20 lt už kv. m.

2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Namai namukai


Be abejonės, sodybos namukas turi būti gamtos dalimi, susiliejęs su aplinka. Mano manymu apskritai bet koks statinys turi ne išsišokti, bet kukliai susilieti su aplinka – tik taip pasiekiama harmonija. O ši būtina geram ūpui, smagiai nuotaikai :)

Radau world architects puslapyje labai gražų pavyzdį. Tai taip skiriasi nuo daugelio Lietuvoje pastatytų namų – namukų!


Netrukus parašysiu, kokį “norų sąrašą” paruošiau architektui. Jo kūrybinis procesas truks porą mėnesių, tuo tarpu aš baigiu ruošti kaimo plėtros projektą, pagal kurį sklype bus suformuotas užsatymo plotas, kur didžiausias iššūkis – gauti parašus iš įvairiausių tarnybų. Buvo viskas sustoję dėl melioracijos dalykėlių, bet po vamzdžio atradimo ir užkoordinavimo judame vėl į priekį!

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Kaip šildyti sodybą


Mąstymas apie šildymą man atrodė tolimas dalykas. Bet tai reikia nuspręsti pačioje pradžioje, nes tai svarbu projektuojant. O dar svarbiau skaičiuojant, kiek galėsi skirti investicijom į šildymo sistemą, na ir galiausiai - kurui.

Užbėgant už akių – noriu namą pasistatyti taupydama. Todėl labai svarbu rasti balansą. Keblumas tame, kad neturiu nei didelių pradinių investicijų, nei noro imti paskolą. Todėl reikės derinti galimybės nebuvimą suinvestuoti didelę sumą pradžioje ir norą neišlaidauti vėliau kurui.

Pasidomėjus ir perskaičius daugybė straipsniukų, įrašų, atsiliepimų, komentarų, atradau labai daug būdų:
  •  Kieto kuro katilas. Iš tiesų tai buvo mano pradinė idėja – pigiausia, kūrenamų malkų dūmas visuomet malonus ir t.t. Bėda tame, kad aš tikrai tingėsiu vaikščioti ir pastoviai kūrenti tą katilą. Dar viena bėda – jeigu dingtų elektra, kieto kuro katilui tai labai kenkia, jis gali sugesti.
  • Geoterminis šildymas. Jeigu aš statyčiau gyvenamą namą, tai būtų tikriausiai tas pasirinkimas. Mane vilioja ne tie efektyvumas, kiek kažkokiu mistiniu būdu iš žemės išgaunama šiluma, žodžiu žiauriai žiauriai faina turėtų būti. Ir svarbiausia – patogu. Deja, pradinės investicijos kažkur 40 000 Lt. Sodybai tai per didelė prabanga, na ir kas ne mažiau svarbu – aš tiesiog neturiu tam tokių pinigų.
  • Dujos. Patogu bet brangu. Na ir nejuokaukim, mano kaime jokių dujų niekas gyvenime nepraves :)
  • Joninis šildymas. Vat čia naujiena, labai įdomu, kažkokia labai nauja technologija. Tam reikia turėti mažiausiai 15 kw elektrą. Dėl pigumo – déjà, niekur nėra tiksliai apskaičiuota, kokios tos sąnaudos ir kaip tai efektyvu. Truputį katė maiše. Bet įrengimas būtų nebrangus, vat tik didesnis kieks watų kainuoja atitinkamai brangiau, o aš užsisakiau tik 7 kW iš Lesto. Žodžiu, pernelyg daug nežinomųjų.
  • Elektrinis. Pigiausias įrengimas, brangiausia eksploatacija. Kai kurie žmonės gražiai išsivedžioja laidelius po grindimis ir vaikšto jaukiomis šiltomis plytelėmis. Bet visų pirma, aš noriu medinių grindų, o jas įšildyti problematiška. Antras dalykas – tai nelabai sveika, nes nuo šiltų grindų dulkės visuomet pakeliamos ir laikosi pusės metro aukštyje. Todėl miegamajame apskritai nesveika taip šildytis. Bet vis gi svarbiausias NE teko eksploatacijos sąnaudoms.
  • Židinys su ortakiais. Po kieto kuro katilo tai buvo beveik galutinis sprendimas. Bet… iš ortakių pučiamas labai karštas oras, ir tai man saugumo jausmo kažkaip nekelia. Židinys yra labai gražu, bet įsirengti jį sąlyginai brangu. Tai, kad svetainė taps katiline mane ne taip ir baugina, gražiai sudėtos malkos gali net puošti interjerą. Vis gi patogumo žavesys atgrasė mane nuo židinio. Įsirengsiu lauko židinį pavėsinėjė.

Kai galvojau apie židinį, jau įsivaizdavau, kaip gražiai bus sudėtos malkos svetainėje. Jeigu kas turite namie židinį, ir galvojate, kaip malkų krūvą paverti interjero detale, štai jums pavyzdys, kurį nupaveikslavau Barcelonoj:

  • Granulinis katilas. Katilas kainuoja apie 8 000, na priklauso koks ir kur gamintas, bet plius minus po dviejų metų, kai man jo prireiks tikiuosi kainuos maždaug tiek. Mane patraukė du dalykai: pirma) granulinį katilą nereikia kaip kieto kuro katila dažnai bėgioti ir kūrenti, užtenka kartą per porą – trejetą dienų; antra) kūrenama biokuru, medžio granulėm, o tai ekologiška, kas man tiesiog glosto širdį (kažkada važiavau slidinėti per Lenkiją ir patekom į miestelį, kur namai buvo šildomi anglimis, na ir kvapas ten…nuo tada itin vertinu paprasčiausių malkų skleidžiamus dūmus). Bus medžio granulių katilas.

Štai toks buvo mano tyrimas. Juokingiausia, kad įsirenginėti katilą galėsiu tik tada, kai dėžutė su stogu jau stovės, tai geriausiu atveju po poros metų. Tačiau architektui reikia jau dabar pasakyti, ar bus reikalingi ortakiai, kokio dydžio katilinė būtina ir t.t. 

2012 m. sausio 7 d., šeštadienis

Melioracija


Vilniaus rajono melioracijos tarnybos viršininkas – griežtas žmogus. Kadangi prieš perkant sklypą man savivaldybėje buvo parodyti vieni melioracinės sistemos brėžiniai, o jau derinant užstatymo plotą iš kažkur staiga atsirado visai kiti…atsirado naujų iššūkių. Ir déjà, išlaidų.
Namuką nusprendžiau statyti toje dalyje, kuri yra aukštesnėjė vietoje ir kur auga gražūs berželiai ir pušaitės. Pasirodo, pagal naujai išdygusias schemas per sklypo vidurį eina melioracinis vamzdis. Ir melioracijos viršininkas nežino, kur tiksliai jis eina. Dėl to užrioglino 15 metrų apsaugos zoną (t.y. ten negalima bus formuoti užstatymo zonos). Reziumė - turėdama dviejų ha sklypą, turiu užstatymui siaurą ruožą palei sieną su kaimynu.

O vat jeigu aš nustatysiu tikslias vamzdžio koordinates, tai tuomet apsaugos zoną, sako, sumažins iki 5 metrų. Tai reikškia, kad namuką galima bus paslinkti į sklypo vidurį 10 metrų. Na, dėl to verta pasistengti.

Melioracijos viršininkas prasitarė, kas užsiima tokių darbų vykdymu, aš susiskambinau ir sutariau, kad man atkas tris taškus, nustatys koordinates, ir viskas neviršys 1000 litų.

Kaip aš džiaugiuosi, kad šis sausis toks šiltas! Už lango – saulutė, plius 5 ir kvepia pavasariu. Vadinasi, be sunkumu galima kasti ir ieškoti tų nelemtų vamzdžių.

Na, ir atvažiavo melioratoriai… Darbų vykdytoja  - rėkianti bekompromisė bobikė. Dabar jau žinau, kaip ji turėjo pasielgti: nustatyti kitoje kelio pusėje esantį filtrą, pagal jo vietą nustatyti kur eina vamzdis, paieškoti mano sklype duobių – ten kažkokie suėjimai vamdžių ar pan. Ir dar galėjo panaudoti kažkokį instrumentą, kuris nežinau kaip vadinasi. Tai tą aš dabar jau žinau… O ta bobikė, dirbanti kokių 30 metų melioracijos darbus, to nepadarė. Ir pradėjo – pagal ant skypo plano pabraižytas melioratorių linijas nustačius apytiksles koordinates - rausti. Išrausė daug, o aš kaip kvailelė bėgiojau ir prašiau kad tik man neišverstų mano gražiųjų pušaičių ir berželių. Vamzdžio nerado.

Atvažiavo su traktorium ir pradėjo rausti apkasus. O štai kitos dienos rytas, dar truputį tamsu

Skambinu melioracijos viršininkui ir sakau – nėra jūsų vamzdžio. Jeigu vamzdžio nėra, tai forografuojama ir fiksuojama. Bet vamzdis juk turi būti! Matyt įtaręs nemokšiškumą, pats melioracijos viršininkas p. Ruslan Narunec anktsų kitos dienos rytą atvažiavo į mano sklypą. Apsidairė aplinkui, pauostė orą, pasiėmė šakeles, kaip kad seni kaimo žmonės ieškant šuliniui vandens, pavaikščiojo po sklypą, ir pasakė “kasti reikia čia, čia ir čia” O tai kokių 20 metrų toliau nuo išraustų apkasų.  Rėkianti boba pradėjo spiegti, kad pagal schemas nurodyta kitaip. Tuomet pradėjo rėkti, kad tarybiniais laikais pati braižė schemas kaip papuolė ir kur papuolė. Po to traktorius pakasė pora metrų – rado vamzdį.

Džiaugsmingas vamzdžio radimo momentas:


Na, apart to, kad išrausė man pusę sklypo ir apart to, kad melioracijos sistema pasirodo nelabai veikianti ir niekas jos netaisys, geroji žinia yra ta, kad vamzdis eina kitame sklypo krašte, ir namukui statyti aš turiu didelę gražiausią sklypo dalį.

Patirtis:
  • Gerai, kad nepatingėjau pasiskambinti melioracijos viršininkui
  • Gerai, kad buvo penktadienis ir jis galėjo (ir norėjo) atvažiuoti ir išsiaiškiti pats
  • Gerai, kad apskritai vis gi nepatingėjau ir nusprendžiau atkasti vamzdį – padidėjo užstatymo plotas
  • Gerai, kad tiksliai žinosiu kur vamdzis eina, jeigu kada prireiks ką nors daryti tai melioracijos sistemai
  • Blogai, kad tai kainavo nenumatytus tūkstantį litų
  • Blogai, kad išrausė viską ir viskas kol kas atrodo baisokai
  • Žiauriai nemalonu bendrauti su rėkiančiom nekompetentingom bobom. A tu lietuviškai suprati? A tu geometrijos, ką, nesimokei mokykloj? Priminė mėsos skyriaus pardavėjas aštuonesdešimtaisiais…

Na ir viso to pasekoje jaučiuosi pasiekusi rezultatą. Valio. Dabar gali ir tikra žiema ateiti :)

Beje, jeigu vamzdžio nebūtume radę, tai būtų užfiksuota ir apskirtai nebūtų taikomi jokie apribojimai. 

Medžiai

2 ha sklypas, siauru keliuku padalintas į dvi dalis. Mažesnėje dalyje pabarstyta beržų ir pušaičių. Beje, beržų ir pušų energetika labai gera. Ąžuolai, liepos, akacijos - viskas suteikia stiprybės, o vat drebulės ir eglės sugeria energiją. Na bet jeigu sugeria ir blogą nuotaiką, tai ir viena kita eglutė nepakenks...
Štai taip atropo viena sklypo pusė:


O taip atrodo kita dalis. Iš jos padarysiu parką. Visada svajojau apie parkelį.

Norint iškirsti medelius, būtinas leidimas iš savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus. Tuo leidimu jie neprieštarauja sklypo valymo darbams, iškertant menkaverčius, savaime išaugusius krūmus ir medžius iki 16 cm skersmens.

Trys spalio savaitgaliai buvo pašvęsti gražiausių beržų žymėjimui. O po to iškirtome viską, kas nebuvo pažymėta. Dabar vietoj šio tankumyno stovi 600 gražuolių berželių. Tarp jų kur ne kur sarmatijasi viena kita pušaitė. Ir dar prie kelio trys jauni klevai. Grožis!

Labai didelis noras ir reikalavimų sąrašas


Viską nugali begalinis noras kiekvieną gegužį kraustytis į vasarnamį, o rugsėjį – grįžti į mylimą Vilinių, ir dar gūdžiais žiemos savaitgaliais pabėgti nuo purvino miesto.

Pradėjau ieškoti sklypo. Pradėjau netyčia, kai birželį aruode pamačiau, kad aplink Vilnių galima nusipirkti žemės sklypelį už maždaug trisdešimt tūkstančių. Tokią sumą aš galėčiau sumokėti iš karto, pagalvojau, ir brūkštelėjau brokeriui, kurio kontaktus radau šalia sklypo nuotraukus.

Paieškos užėmė keturis mėnesius. Savaitgaliai ir vakarai buvo paaukoti važinėjimams, o jeigu sklypas patikdavo, tai “apsitrinti” ir pakvėpuoti teko važiuoti po penkis kartus…ar tikrai tai tas, mano? Toliau sekė vizitai į rajono savivaldybę aiškintis ar ten įmanoma statytis ir t.t.

Reikalavimai sklypui buvo tik "keli":
  • Kad būtų ne daugiau 35 km nuo Vilniaus (taip galima važinėti į darbą be didesnių laiko ir kuro nuostolių)
  • Kad būtų ne mažesnis nei 50 arų (ūkininko sodybai reikalingas minimalus plotas)
  • Kad būtų Elektra at bent jau jos galimybe proto ribose
  • Kad kelias link sodybos būtų gražus (na toks lyrinis nukrypimas – reikalingas miesto žmogui pajausti kelionės į kaimą jausmą)
  • Kad vieta nebūtų sugadinta pernelyg civilizacijos, jeigu tiksliai – kad girdėtųsi svirpliai, o ne automobilių ūžesys
  • Geras privažiavimas – t.y. galėčiau privažiuoti žiemą
  • Ne vienkiemis (baisu)
  • Ne kaime  - kad kaimynai pro langus nespoksotų
  • Būtų fantastika, jeigu kokia nors gamtos stichija būtų šalia, na miškelis ar kūdra ar dar kas…apie ežerą ar upę nesvajoju net – tai brangus malonumas. 

Taigi, reikalavimų lyg ir daug. Iš pradžių dairiausi į Kernavės pusę – nuostabios vietos…dar į Molėtų – nes visi ten kažkaip. Na ir dar link Trakų – irgi juk gražu turėtų būti. Bet…tai paskirtis ne ta, tai nyku – nei medelio, nei krūmelio, tai širdžiai nemiela, tai kaimas šalia baisus – kas gi ten gyvena, baisu pagalvoti…

Bet rugsėjo pabaigoje atvažiavau, įkvėpiau, suradau kelis raudonviršius, prisiglaudžiau prie berželio… Mano. Greitai greitai nubėgau į rajono savivaldybę – paskirtis žemės ūkio, ūkininko sodybą kurti galima, užstatymo plotas 50 proc., jokių didesnių apribojimų.

Tiesa, plotas – net du hektarai, bet kaina beveik ta pati, tai tiek to. Juolab kad pusė sklypo apaugę tankiu beržynu. Aš iš to beržynėlio parką padarysiu – bus fantastika…Važiuoti reikia link Šalčininkų. Nuostabus kelias, įrėmintas uosiais, ąžuolais, pušynais ir beržynais…pasaka tiesiog.

Tada pradėjau galvoti – matyt sklypo suradimas tiesiog juokai palyginus su tuo, kas manęs laukia…Hm?

Kas yra sodyba


Kiekvienas turime savo viziją, kas yra sodyba. Man tai – ramybės oazė vasaros metu. Nors Vilnius ir nedidukas, mūsų kamščiai palyginus su Maskva – tiesiog maža sangrūda skubančių automobiliukų, tačiau liepos vakarais norisi ištrūkti iš to “knibždančio didmiesčio” su garuojančiu asfaltu.

Sodyba rudenį – tai skaniai kvepiančios deginamos surinktų lapų krūvelės. Žiemą – tai tyla ir kaminai su dūmais.

Ne iščiustyta veja, ne didžiulis namas, o daug medžių, nedidukas vieno aukšto namukas su didžiule terasa. Terasa po stogu, ir gali pasislėpti nuo lietaus per Jonines ir nuo karštos saulės per Mindaugines. Rytais geri čiobrelių arbatą, o gaminant pietus, skabai prieskonius, kurie auga čia pat. Vakarais degini laužą ir klausaisi muzikos, kuri užlieja visa tavo didelį kiemą.

Noriu mėgautis tuo kasdien. Todėl sodyba – ne savaitgalio ir atostogų džiaugsmas. Tai antrieji tavo namai. Čia kvepia žolė ir geras apetitas.