2013 m. spalio 31 d., ketvirtadienis

Ieškomos: lauko durys į katilinę

O kur galima būtų kreiptis dėl durų metalinių, paprastų, į katilinę. Man su šiuo reikalu fantazijos pritrūko - arba siūlo siaubingai brangias, arba nesugeba pasiūlymo atsiųsti. Anksčiau buvo tokia parduotuvė "Pasidaryk pats" - ten būdavo kažkoks pasirinkimas šių paprastų dalykų, dabar va ir parduotuvės nebeliko, hm...

Reikalas tame, kad didelių labai reikalavimų šilumos varžai čia nekeliu, bet turėtų atrodyti padoriai, lengvai, šiuolaikiškai - na, negadinti namo fasado. Pristigau informacijos net ieškodama internete. Atrodytų - tokia rinka, tokia paklausa, ir štai - strigau su tokiu banaliu dalyku.

Būčiau dėkinga, jeigu pasidalintumėte idėjomis. Tik reikia turėti omeny, kad būtų aplink Vilnių :)

Beje, ar užsiauginote moliūgų šiemet? Pas mane matyt dėl to, kad per vėlai pasodinau, nesunoko... Kitąmet labiau pasistengsiu, kad būtų Helloweenui :)


2013 m. spalio 27 d., sekmadienis

Kaminai pagaliau apskardinti

Kaminą apskardinti - ne juokas. Sprendžiant iš to, kiek man truko pagaliau pabaigti šį neįtikėtinai daug laiko ir kantrybės pareikalavusį reikalą, tai - vienas sudėtingiausių namo statybos etapų, ūūū...Vat taip, kažkoks košmaras :)

Žodžiu, nuostabu yra tai, kad šiandien pagaliau pabagtas skardinti pagrindinis sodybos kaminas. Sunku net patikėti, nes bendravimas su skardininku prasidėjo dar gegužės mėnesį - tiesa, kalba tuomet ėjo apie pavėsinės kaminą. Tuomet man sunkiai pavyko gauti pasiūlymą, mečiausi ieškoti kitų skardininkų, bet bėda - jie arba labai užimti ir gali skirti laiko "po mėnesio" arba...ruošiasi emigruoti, ir tai jie ruošiasi "rytoj". Ačiū, beje, ir šio tinklaraščio skaitytojams, skambinau ir jūsų duotais kontaktais - užimti baisiai visi, deja. Taigi nusprendžiau, kad kaminus gali po truputį apskardinti ir skardininkas, į kurį aš kreipiausi iš pat pradžių ir kurį man rekomendavo židinių meistrai. Na, žodžiu, maždaug vasaros vidury aš jau konkrečiai sutariau.

Bet skardininko profesijos žmogui žodis "sutariau" turi absoliučiai kitą prasmę, paslaptingą, mano proteliu nesuvokiamą. Po grasinimo rugpjūčio pabaigoje, kad jau tikrai man jo paslaugų nebeprireiks, teikėsi apskardinti pavėsinės kaminą. Apie tai rašiau, ir tai buvo sudėtingiausas kaminas, nes ten ėjo kalba ir apie izoliavimą, kad viskas būtų saugu.

Tuomet jau lyg ir greitais tempais apskardino ir kaminą, skirtą krosnelei, ir jau jau pagrindinį didžiausią kaminą, ir kažkaip vat ėmė ir ne taip ten kažkokią skardą išlankstė. Ir nutrūko taip sunkiai prasidėję skardinimo darbai. Lėtai ėjo rudens savaitės, skambinau, rašiau, tariausi, kiek "jau šią savaitę" ir "jau rytoj" aš girdėjau... Po velnių, paskambinau prieš keletą dienų ir sakau: "atvažiuosiu sekmadienį - bus neapskardintas kaminas, net neskambinu - imu kitą skardininką, o kas padaryta - tai man vadinasi pasisekė" - na, esmė tame, kad leidau suprasti, kad už padarytus bet ne iki galo darbus mokėti aš nesiruošiu. Och, baisus aš žmogus. Na bet - kaminas šiandien pagaliau apskardintas:


Su stogeliu toks, kad lietus nelytų. Ir iš trijų šonų tokios grotelės padarytos, vendiliacijai - ten jų trys tų ventiliacinių kanalų tame kamine.

Kaminas krosnelei taip pat su stogeliu:

Na o pavėsinės kaminas be stogelio, nes metalinis apvalus kaminas gana aukštai iškeltas dėl tos priežasties, kad pavėsinė tarp medžių tūno ir dėl viso pikto, kad trauka būtų:


Kiek konkrečiai man kainavo kaminai, negaliu kol kas pasakyti, nes tas skardininkas matyt skaičiuos viską taip pat lėtai, kaip ir ruošėsi darbams. Pažadėjo iki Kalėdų, ir šia jis rimtai ištarė šį šventinį žodį. Man visgi norėtųsi užbaigti tokius sudėtingus santykius nepalyginamai greičiau, taigi bandysiu neduoti ramybės ir tikiuosi bent iki žiemos pradžios išmušti prisipažinimą, kokią sumą pinigų aš skolinga. Nes išsiaiškinti pasiūlymo prieš skardinimą man kaip bebūtų keista, nepavyko. Būna ir taip, pasirodo.

Tiesa, mano kaminams nereikėjo taip vadinamo sijonėlio iš skardos, nes dengiant bituminėm čerpėm viskas labai sandariai padaroma bedengiant stogą. Buvau gana išsamiai aprašiusi štai čia, rašydama apie kaminą krosnelei; na ir šiek tiek čia, kai ruošiamas buvo didysis kaminas.

Tikiuosi, trauka bus gera, tos kepuraitės gali ir trukdyti - matysim, kai jau naudojamasi tuo kaminu bus. Kol kas belieka tikėtis, kad tiek suinvestavus į kaminus, ir viską darius pagal taisykles, kaminai veiks taip, kaip priklauso.

2013 m. spalio 26 d., šeštadienis

Medžių netrūksta, bet sodinam dar

Prieš savaitę važiavome ieškoti liepaičių miške. Nors vasarą jų ten buvo berods, bet kai nuvažiavome spalio 20, beveik visi lapai nuo medžių nukritę, ir jaunos liepaitės visiškai pasimetė... Todėl išsikasėm keletą kitokių medelių. O liepaites nesunku supainioti su guobomis, bet kadangi ieškojau tų liepų su žinovais, kurie kramtė ir uostė nulaužtas medžių šakeles, ir taip nustatinėjo, kur liepa, kur guoba, o kur dar kažkas - na, žodžiu, buvo netikėta ir man labai net paslaptinga :)

Per savo darbus ir komandiruotes nelabai spėjau spalio mėnesį tinkamai išnaudoti sodyboje, bet tai nieko baisaus, vis tiek kažką spėjau.

Taigi išsikasėm klevą, keturis putinus ir... gluosnių svyruoklių! Gluosnis svyruoklis jau spėjo tapti mano svajonių medžiu, kažkada rašiau apie jį.

Kadangi tą sekmadienį orelis pasitaikė nekoks, tai tik spėjom medelius parvežti ir kiek apkasti šaknis


Štai taip galima medžius ir žiemai palikti iki pavasario, tačiau sodinsim dabar :)

Na o gluosnius išsikasėm ne miške, o šalia tvenkinio. Vilniuje šalia buvusio Lietuvos kinotearto auga didžiulis gluosnis, visiems gerai žinomas. Tai tie maži gluosniukai - kažkada nugnybtos šakelės ir prigijusios. Ačiū Jonui už tai, kad pasidalino gluosniukais. Net trimis :)

Aš du gluosnius pasodinsiu iš abiejų pusių keliuko, kuris skiria mano sklypą į dvi dalis, ir kuriuo įvažiuoju į savo sodybą. Kai užaugs - bus tokie gražūs dideli "vartai" :


Nes dabar įvažiavimas gana nykus. Na o pasodinome gana toli nuo kelio, nes gluosniai svyruokliai gana platūs išauga. Šalia pasodintų gluosniukų - po kuoliuką, ir pririšom, kad būtų už ko laikytis.


Šiandien spėjom tik porą gluosniukų tepasodinti, fui koks lietus, kiaurai permirkau. Trečią gluosniuką kol kas nežinau kur pasodinti - norėtūsi parke, maždaug netoli būsimosios pirties, tačiau sunku bus vietą atitaikyti. Na žiūrėsime...

O kalbant apie medžius ir aplinką, tai dar baisiai noriu pasidžiaugti puikiai augančia pušaičių gyvatvore. Prieš pusantrų metų pasodinome, kad užaugusios dulkes nuo žvyrkelio prilaikytų. Pušys labai sparčiai auga - kai kurios jau iki 1,70 m pasistiebė. Jau greitai galima bus ir karpyti, kad labiau ir į plotį augtų, tankėtų. Štai jos, gražuolės:


O su pušų karpymu tai vis darau ekperimentą su viena tokia, kuri vos leisgyvė buvo - kažkada kažkokiu būdu ja bevei sulaužė sunkvežimis. Aš ją pradėjau karpyti. Nukirpus virūnę, skuba konkuruoti šoninės šakos, ir tokiu būdu medelis tankėja. Čia jis po pirmųjų apkarpymų, įvykusių prieš metus:


Na ir vėl nukerpu dvi konkuruoti pradėjusias viršūnes:

 bac bac, ir štai:

Pušaitė sumažėjo, bet tokia apvalesnė ir tankesnė atrodo:


Kažkada pradėsiu karpyti pušaičių gyvatvorę, nes nenoriu, kad ji virstų aukštų pušų siena, norėtųsi ne aukštų, bet tankių, kad stabdytų ir dulkes nuo žvyrkelio, ir žvilgsnius pravažiuojančių ir praeinančių :)

Na o liepaičių rasti nepavyko šįkart kažkaip. Apskritai jų sunku rasti - šalia didelių liepų jos dažnai per arti auga, veik iš šaknų. O man taip norisi kelių liepų - kažkada būtų liepžiedžių...


2013 m. spalio 18 d., penktadienis

Tai, kas įkvėpia. Šįkart apie aplinką

Jeigu man dabar būtų 18 ir reikėtų rinktis profesiją, tikriausiai aš vietoj ekonomikos fakulteto rinkčiausi kokią tai žemės ūkio mokyklą ir studijuočiau landšafto architektūrą. O gal aš tai visgi padarysiu kada nors. Kai išeisiu į pensiją. Čia be ironijos.

O dabar apie tai, kas mane įkvepia. Tai greičiausiai vadinama Olandiškaja banga ar kažkaip panašiai. Bet yra toks olandų kilmės "gėlininkas" Piet Oudolf, kurio sukurti sodai, gėlynai man tiesiog užgniaužia kvapą. Ir tai atrodo taip natūraliai, taip netvarkingai ir kartu darniai, harmoningai, taip įkvepiančiai.

Štai:

Ir jie labai skirtingi, įvairių spalvų, išdėstymo, bet visi nuostabūs..


Ir kas dar žavi, jie gražūs net žiemą - nes tie augalia su šerkšnu ir apsnigę atrodo lyg pasakoj:


Čia oficialus pono Pieto puslapis: http://www.oudolf.com/piet-oudolf

Galima nusipirkti jo knygų, bet jos napadoriai brangios... Hm... reikia gal paprašyti šeimynos susimesti man dovanai? Kalėdos ne už kalnų :)

2013 m. spalio 17 d., ketvirtadienis

Kaimynai

Kaimynai...labai aktuali tema. Ypač kai ryžtiesi iš Vilniaus išvažiuoti keliolika km tolėliau. Visuomet susimastau - kodel taip arti Vilniaus kaimai tokie baisūs. Tačiau po truputį kraustosi į tuos kampelius tokie kaip mes, po truputį lietuvinsime šį kraštą :). Tai beje, ne mano sugalvotas posakis, o vieno kaimyno, kuris avis - škudes netoliese augina, pareiškimas.

Taigi. Istorija pažinties su pirmoju kaimynu yra tokia "chamavota". Nusipirkau aš sklypelį, ir kadangi jis gana didelis - ėjau savo brangių širdžiai dviejų hektarų apžiūrėti. Tolimiausias sklypo kraštas, kuris kokių 200 m nuo namuko dabar - labai gražiai su kaimyno sklypu didžiuliais senais beržais ribojasi. Beržai - mano teritorijoj. Nudžiugau, nes man medžiai patinka, taigi augs čia ir puoš apylinkes. Ir atskuba štai kažkoks senukas nesiskutęs smarkiai, nespėjau jam "labadiena" pasakyti, jis man rėkia rusiškai "Aš jums nepasirašysiu!" Hm, nieko man ir nereikia sakau, pasirašyti. Na neverta aprašinėti istorijos, kad jis pradėjo įrodinėti kad tai jo žemės, ir jis paduos mane į teismą ir t.t. ir t.t. Na, tradiciškai čia manau. Man nusispjauti, būsiu su juo atsargi.

Šiemet tas kaimynas pareiškė, kad turiu nupjauti didžiuosius beržus, nes jie gali išvirsti. Šimtą metų auga, o dabar virs jie. Raunasi, galvoju...

Na ir šį savaitagalį jau supratau kad tikrai nori užsirauti, nes radau ant savo sklypo tokį šiukšlyną - ne, ne tradiciškai menkas šiukšlytes - butelius, varškės ir jogurtų pakelius ir skudurus (kuriuos balandžio mėnesi surenku, nes vėjas ištaršo po mano teritoriją) - o išardytus automobilius. Štai, mano sklypas po dešinę, sklypo riba maždaug kur tas aukštas kuolas įbestas...


O bendras vaizdas šių kaimynų toks:

Visa laimė, kad tai toli, nuo namuko jų per beržų parką nesimato, bet mano daržas šalia, ir kaskart labai nejauku. Taigi galutinai supratau, kad tvoros tikrai reikės. Manau statant tvorą palei šią sklypo ribą - bus konflikto, todėl kol neaptversiu sklypo su nameliu dalies, čia nieko nedarysiu. Nenorečiau buko žiauraus keršto sugadinant ką statybose. Kitąmet, rudenį manau galima bus tai įgyvendinti - tiesiog palei ribą pastatyti tvorą. Ir taškas. Dar vijokliais užauginti, kad mažiau to bardako matytųsi...

O štai kita kaimynė - artimiausia, senutė, vardu Zuzana. Negali atsidžiaugti, kad kaimynus turi, iš nuobodulio vis aplanko. Kaimiškų kiaušinių vis padovanoja, obuoliaujam pas ją, elektrą skolinomės. Žodžiu, pasisekė su tokia kaimyne labai!

Trečias kaimynas, kitoj žvyrkelio pusėj - ūkininkas Antonis. Na ūkininkas - tai stipriai pasakyta. Nežinau, ar gali vadintis ūkininku žmogus, išaręs lauką, po to pamiršęs ten ką pasėti, susizgribęs po kelių savaičių - ant sudygusių piktžolių užsėjo grikius. Tie grikiai pro piktžoles niekaip neprasimušė, o Antonis mįslingai žiūrėdavo į lauką "ir ko tie grikiai neužaugo šiemet...?" Svarbiausia buvo neprunkštelėti, nes dar įsižeis. Nes rimtas žmogus gi kaime :) Iš jo kaip iš ūkininko tikėjausi pagalbos - išarti žemę rudenį ir pavasarį, bet pažadukas, žada žada nepadaro, na tuomet teko ieškoti pavasarį kito traktoriaus savininko, taip aš ir užsiroviau ant dar vieno, bet jau tolimo, iš gretimo kaimo, kaimyno, su kuriuo susijusi gręžinio istorija :)

Dar viena įdomi istorija - ogi kitam kaimo gale pasirodo sodybą turi tėčio draugo geras bičiulis, tautodailininkas Jonas Bugailškis, čia tas kur prie Aušros Vartų turi savo dirbtuves. Nuostabių ten dalykų pas jį sodyboje yra iš medžio, kada nors norėčiau ir savo sodybai užsakyti kokią nors pelėdą ar dar ką :) Atradom šią kaiminystę visai netyčia, kai tėtis pasigyrė savo bičiuliui, kad dukra sodyba stato, iš karto - kur, į kurią pusę, o taigi ten ir Jono sodyba. Šiemet labai smagiai Jonines su visom tradicijom buvome pakviesti atšvęsti - pirmąkart gyvenime teko tikras Jonines švęsti. Tikras lietuviškas, lenkiškam kaime :) Ten ir susitikau aną dar vieną tolimą kaimyną su užmojais "lietuvinti šį kraštą".

Įvairūs tie žmonės čia: pikti, nuoširdūs, kūrybingi, asocialūs, savanaudžiai, dosnūs, agresyvūs, draugiški.

Apibendrinant galiu pasakyti - TURĖTI TVORĄ aplink skypą, įvertinus kaiminystės įvairovę, yra GALUTINIS. Ir ne tik gyvatvorę, kaip anksčiau galvojau. Kadangi tvoros daug, tai bus pigus sprendimas. Bet įjungus fantaziją pasistengsim, kad būtų ir pagal galimybes padoriai atrodanti.

O su tom avim škudėm tai istorija tokia juokinga gavosi. Pasigyrė tas kaimynas kad škudes turi. Aš susižavėjusi sušukau - "o škudes jūs mėsai ar vilnai auginat?" O jis man tokiu tyliu žemu balsu - "na...mes...jos mums kaip ir šeimos nariai, kartu su mumis gyvena..."

Och tu velnias, galvojau iš gėdos sudegsiu. Kanibalė! :)

2013 m. spalio 16 d., trečiadienis

Žiema bus

Būtu labai nesmagu, jeigu žiema užsitęs iki pavasario vidurio. Trimituoja čia visi, kad bus ilga ir šalčiausia žiema, o specialistai iš tų prognozių kaip suprantu tik juokiasi: http://grynas.delfi.lt/gamta/oru-paradoksas-kodel-klimatui-sylant-ziemos-salteja.d?id=63046516

Kažkaip nesinorėtų kaip ir šiemet balandžio vidury lipdyti sniego senio...Labai aktyvus sezonas nusimato nuo pat pavasario, labai daug ką reikės spėti. Siaubingai pavydžiu tiems, pas ką "dėžutė" jau uždaryta ir apšiltinta ir galima spjauti į tą žiemą ir ramiai po truputį darbuotis sau viduje :)

Kitavertus yra jau pavėsinė su židiniu, jame galima bus ką išsikepti kad ir šaltą žiemą, na ir karšto vyno susiorganizuoti. Ir susitarti, kas vairuos :)

Kaip atrodo pavėsinė, greitai parodysiu, ši vasara man asocijuojasi su žodžiu "klinkeris", na ir apie darbų seką kitam sezonui kaupiuosi parašyti. Įdomiai ten viskas bus, pertvaroms mūryti namo viduje blokeliai kiek koreguoja etapus ir darbus. Žiūrėsim, kaip pavyks, reikės daug organizacinių sugebėjimu, hm.


2013 m. spalio 14 d., pirmadienis

Kokia kvadratinio metro kaina yra lietuviška?

Pastaruoju metu daug informacijos apie modulinius ir per porą mėnesių pastatomus namus pasirodo. Štai dar vienas straipsniukas delfyje. Rašoma štai, kad "Visas individualaus namo gamybos ciklas trunka iki dviejų mėnesių. Kvadratinio metro kaina – nuo beveik 3 tūkst. litų."  Ir dar rašo, kad "lietuviams mūras kol kas priimtinesnis, tačiau nei vienas iš tokių namų statytojų negalėtų pasigirti 2 mėnesių darbų trukme ir pilnu įrengimu

Man atrodo, kad besistatantys lietuviai skirstomi į tris kategorijas:

Pirmoji, tai ta, kurie stato iškart su visa turima pinigų suma (galbūt tai ir paskola, nebūtinai savi pinigai) - tačiau jeigu jau stato, tai nori kiek prabangesnio namuko, nekarkasinio, ir tas skandinaviškas kuklumas kaip ir neįsipaišo į jų namo viziją

Antroji, pasiryžusi daugelį darbų patys suorganizuoti, prakontroliuoti, įsikišti, ir patys dar kai ką padaryti. Aš save prie šios pripaišau. Na bet tuomet tie 3 tūkstančiai už kvadratą atrodo brangu, nes aš planuoju, kad mano užmiesčio namukas kainuos man kažkur iki 1800 Lt už kvadratą (čia jau su viskuo, su baldais ir šaldytuvu)

Trečioji, super-išmanioji, besistatantys pasyviuosius, išmaniuosius, gal patys architektai, bet jie jau kiek labiau ištroškę originalumo, modernumo, ir skandinaviškumo - bet prabangaus. Su saulės energija, su rekuperatoriais, ir t.t. Ir ne karkase bei ne mūre čia esmė jau. Ne jiems tas standartas už 3 tūkst.

Tikriausiai su tais moduliniais orienuojasi į kokį vilnietį ar klaipėdietį, kuris blaškosi ieškodamas buto, kurio kvadratas kainuoja daug daugiau nei 3 tūkst. O čia štai tau - namas, skubiai, ir palyginus nebrangiai. Vat klausimas, ar tikrai nebrangiai.. Kad patogu - nesutikti negaliu :)

2013 m. spalio 13 d., sekmadienis

Putplasčio po kojomis bus 15 cm

Sprendimas turėti grindinį šildymą padarė įtakos putplasčio, dedamo ant smėliuko, storiui. Iš pradžių galvojau, kad pilnai užtenka 10 cm, po to kažkaip dėl viso pikto dar kelis cm pridėti. Ir visgi kad visai ramu dūšioj būtų padariau sprendimą dėti storą 15 cm sluoksnį. Na tiems, kas deda 30 cm, tai nepasirodys storas, o tiems kas deda tik 5 cm - absurdiškas išlaidavimas. Visgi pasvarsčius visus už ir prieš, nusprendžiau - tebūnie 15 cm.

Reikėtų gal pridurti - priminti, kad mano pamatukas apšiltintas tik iš išorės (iš vidaus - nebe), o rostverko aukštis yra 75 cm, taigi viduje pripilta mažiausiai 70 cm žvyro. Tikiuosi, kad viskas komplekse smagiai susigros. O toks putplasčio storis leis šildomoms grindims šildyti ne smėlį po apačią, o būtent grindis.

Visą savaitę praleidau darbuodamasi Kiolne, toli nuo Vilniaus rudeninio geltonumo - ten kol kas viskas žalia. Na o tėtis per tą laiką pasidarbavo - užbetonavo slenksčius - durų ir vitrininių langų. Įvertinant pasirinktą putpasčio sluoksnio storį, na ir žinoma būsimą grindų betono sluoksnį. Pasidžiaugė, kad viskas ėjosi lengvai.

Paprasčiausiai pritvirtino lentas prie sienų, taip sukonstravęs "apalubkę":


Na o betonui sukietėjus, lentos nuimamos ir štai:




O štai didžiausios vitrinos slenkstis:


2013 m. spalio 1 d., antradienis

Nulinis grindų lygmuo

Grindys statomame name visai ne ten būna, kur prasideda durų ar vitrininių langų slenksčiai. Viskas keliasi aukščiau dėka apšiltinamų grindų.

Iš pradžių norėta dėti 10 cm putplasčio, bet po to nusprendėm, kad tikrai ne pro šalį pridėti dar kelis centimetrus. Visų pirma, kažkaip tie 10 cm atrodo gal kiek per mažai. Norėtųsi, kad jį per siūles iš viršaus dar uždengtų kokių 3 cm sluoksnis. O be to, tame pirmame dešimtuke išsivedžios vandens vamzdžiai, taigi irgi iš viršaus gerai uždengti.

Reikia pakelti, t.y. išbetonuoti langų ir durų slenksčius. Taigi skaičiuojam kiek juos kilstelt reikia:


Ant smėliuko, kurį visgi nusprendėm, jog reikia papildomai trombuoti, uždėjom 10 cm putplastį - jis 1 cm virš dabartinio pamato lygmens. Prisidės 3 cm dar putplasčio sluoksnis. O betonuojamų grindų, taip vadinamos stiažkės aukštis numatomas 7 cm. Taigi tokiame aukštyje ir reikės sukelti - išbetonuoti.

O šiaip kiek jau dabar suprantu, grindų eiliškumas bus toks:
1. Reikia smėlyje išvedžioti vidinės kanalizacijos vamzdžius
2. Tuomet reikės patrombuoti žvyrą, jis nors jau metus stovi, lietaus ir sniego matęs, bet visgi reikia
3. Ant patrombuoto žvyro užsidės 10 cm putplastis
4. Tame putplastyje išsivedžios šilto ir šalto vandens vamzdžiai
5. Dedamas dar putplasčio sluoksnis (mūsų atveju 3 cm, nors kai kurie daro 15, kiti - 20, o dar kiti - ir 30 cm)
6. Ant to putplasčio, nusprendus galutinai dėl šildomų grindų, bus išvedžioti vamzdžiai (ir kiti dalykėliai, tokie kaip plėvelė)
7. Tuomet jau užliejama betonu.

Dar šalia sienų idant tarp betoninių grindų ir sienos būtų laisvės betonui plėstis, taip pat dedamas poros cm putlpastis, toks kaip grindajuostė truputį atrodo. Dar neįsigilinau iki galo - bet ant smėlio prieš dedant putplastį reikia matyt irgi kokią plėvelę dėti.

Bet iki to dar reikia pamatėlius pertvaroms išlieti. Pertvaros bus mūrinės, jos aukštos, todėl reikalingi pamatėliai. Jie laikysis ant poliukų, kurie tūno smėlyje, pastatyti ant žemės. Tačiau apie tai kada nors kitame įraše, kai tas darbas bus padarytas. Ir apskritai įdomu dėl darbų eiliškumo, kaip viską sudėlioti. Nes grindų betonavimas reiškia ne tik betonavimą, tačiau ir santechnikos, ir šildymo išvedžiojimą. O tai jau tie pinigai, kuriuos aš kažkaip planavau 2015 metų sezonui. Todėl žiūrėsiu, kaip dėliosis mano galimybės, įvertinus nuspręsiu, kokiais tempais judėsiu 2014 - aisiais...