Obelų gyvenimas po skiepijimo

Gudrios tos laukinės obelys, oi gudrios...

Balandžio pabaigoje šiaip ne taip pavyko mums dvejas paskiepyti. Viena didesnioji laikėsi iškart puikiai, sužaliavo gražiai. O mažesnioji stovėjo stovėjo be lapelių, sakau - matyt tas skiepijimas pražudė ją...Po kurio laiko atsibudo ir...

didesnioji obelis atrodė gražiai, tačiau įskiepiai prigijo tik kas antras, o tiksliau - net mažiau nei pusė. Matyt obelaitė atidavė jėgas savo kitoms šakelėms auginti, ir per mažai įskiepiams. Va neprigijęs vargšiukas:

Prigiję tokie kuklūs, na bet šiaip ne taip laikosi:

Pačią obelaitę dar kiek apkarpėm, kad būtų mažiau savų šakų be įskiepių, nes akivaizdžiai ji jas stengiasi auginti:

Na o ta mažoji, kuri kelias savaites mastė ar jai čia lapelius savo skleisti ar ką čia apskritai veikti su tais įskiepiais, sugalvojo matyt, kad niekur nebesidės - reikės priimti tuos svetimkūnius tokiais kokie jie yra - su visais trūkumais, ir kaip šoko tie įskiepiai augti ir žaliuoti, dabar jie kaip monstrai po 20 cm užaugo:

Štai kokias šluotas užaugino:

O pati va kaip nuostabiai atrodo:

Labiausiai šokiravo įskiepis, kuris žydėti susiruošė... Na bet mes tokiems išsišokimams visgi kelio nedavėm, reikia jėgas taupyti. Gaila, kad neįsiminiau ant kokios obels kokių veislių obelis įskiepijom. Tačiau įdomiausia visoje šioje patirtyje tai mažesniosios obels elgsena. Tikria galvojau, kad nunyko po skiepijimo, o čia kad išbujojo... Na tikiuosi, kad tai reiškia, kad po kelerių metų bus skanių vėlyvų obuolių, o dabar kantriai stebim :)

O tą didesniają banysime kitais metais papildomai įskiepyti ten kur įmanoma...