2025 m. kovo 6 d., ketvirtadienis

Kaip auginti šitake grybus Lietuvoje

Shiitake grybų auginimas - labai įdomus procesas. Mūsų Lietuvos klimatas puikiai tam tinka. Juos auginti populiaru yra Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje ir Kanadoje. Žodžiu ten, kur būna žiema ir ten kur drėgna :) Galima mąstyti apie shitake kaip apie gyvus padarus (kaip beje apie visus grybus), nes juos reikia žadinti ir tik pabudę jie išlenda iš savo grybienos karalystės. Aš tiesą sakant aprašau tai, ką puikiai moka mano vyras Marius, o aš esu tik stebėtoja, pagalbininkė ir po to jau patiekalų gamintoja. O štai Marius yra perskaitęs rimtų knygų, ir ne iš gandų bei pasakojimų žino tiek esmę tiek daugybę niusanų.

Japonai irgi taria šitake kaip ir lietuviai - tas pats tarimas, tik pas juos tai du žodžiai shii ir take ir jie reiškia "ažuolo grybas". Taigi tai yra grybai kurie auga iš medžio. Štai kokie gražuoliai mūsų lietuviškuose beržuose užauginti japoniški šitakiai:

Kokios medžių rūšys tinka šitake grybams augti:

Pradėkime nuo to, kas kategoriškai netinka - tai sakų turintys medžiai. t.y. spygliuočiai. Tinka visokie kietieji medžiai: ąžuolas, bukas, skroblas, beržas, klevas, kaštonas, juodalksnis, karija, magnolija, juodasis gluosnis. Lietuvoje populiaru beržai ir ąžuolai, bet šiaip jau beržai - ir dėl savo greito augimo, dėl medienos struktūros ir dėl svorio. Lėtai augantys medžiai, tokie kaip ąžuolai užsiaugina didesnį branduolį, o šitake grybams patinka tokių medžių kamienai (arba rąsteliai), kurių didele dalis balanos ir kuo mažesnis branduolys - nes šitakė grybiena "valgo" tą balaną. Čia va pavaizduota - karėje variantas yra pageidaujamas:


Ko reikia, norint užauginti šitake grybų:
- rąsteliai, apie 1 - 1,2 m ilgio
- grybiena
- kampinis šlifuoklis
- 12 mm diametro specialus grąžtas
- vaškas arba parafinas (karštas)
- teptukas/ kempinėlė
- kantrybė ir nusiteikimas padirbėti lauke kai nėra labai šilta
- oras, kai nelyja (arba stogelis virš galvos nuo lietaus ar sniego)
- talpa rąsteliams pamerkti
- vanduo

Kas svarbu procese?
- rąstelių storis ir ilgis
- tai, kaip sudėsite rąstelius - jie skirtingai sudedami įskiepijus grybieną, ir visai kitaip derliui
- pavėsis, drėgmė, ventiliacija
- šiek tiek burtų

Kodėl svarbu rąstelio ilgis ir storis. Pagrindinė priežastis - rąstelis bus kilnojamas ne vieną sykį, taigi storo daug sveriančio rąsto jūs nepakilnosite, ilgas - nepatogu. Juos reikės pamirkyti vandeny, taigi tas indas, kur merksite turi būti taip pat atitinkamo ilgio, kad rąsteliai pilnai pasinertų parai ar dviem į vandenį. Mes esam žiemos metu mirkę ir į vonią :) Taigi mes supjaustome beržus į 1,2 m ilgio rąstelius. Nuo rąstelio diametro priklauso ir kiek duos derliaus - labai plonas medelis teoriškai mažiau tarnauja. BET mes didelio skirtume nepastebėjome tarp siauresnių ir storesnių rąstų - per 4 metus grybas suėda ir siauresnį ir storesnį rąstą. Šiaip šiek tiek storesni rąsteliai geriau laiko drėgmę, neperdžiūsta -  tai aktualu jeigu vasara sausresnė, o taip yra dažnai. Taigi diametras maždaug 15 - 25 cm. yra pats tas.

Kada pjauti medį. Vasaris ir kovas yra labai geras laikas mūsuose. Svarbu, kad nebūtų dar pumpurų. Šiaip jau galima kirsti visą žiemą, kol medžiai miega, t.y. sustojusi jų vegetacija.

Kur pirkti grybieną. Mes užsisakome internetu iš Austrijos "Gluckspilze" . Paprastai 6 l maišo užtenka 30 rąstelių ar pan. Kai gauname grybieną - ją reikia laikyti žemoj temperatūroj - mes tiesiog įkišame į šaldytuvą, na ir reikėtų per 2 savaites "įskiepyti", būdavo kad palaikydavome ir ilgiau laukdami tinkamo oro - nieko blogo nenutiko, svarbu kad neišdžiūtų.

Kaip gęžti skylutes? Ar galima skylutes rąsteliuose gręžti paprastu grąžtu? Bandėm - medis kaista, svyla, išdega tos skylutės - o tai reiškia, kad grybienai ten sunku bus įsikurti. Paprastai naudojamas specialus grąžtas 12 mm diametro, kuris tvirtinamas prie kampinio šlifuoklio - nes šis duoda daugiau apsukų negu paprastas grąžtas - lengviau gręžiasi, eina kaip per sviestą, neužkaista mediena. Dar svarbus momentas - visos skylutės turi būti vienodo gylio, ir tas specialus grąžtelis turi gylio ribotuvą. Mes grąžtelį pirkom internete, o taip pat ir adaptorių. Tokius įrankius turėdami darbuositės greitai - skylučių reikia išgręžti labai daug, taigi tai yra tikrai labai svarbu:


Prigręžti skylučių rąsteliuose reikia daug: mes gręžiam kas 10 - 12 cm, ir tada zigzago principu kitą juostą skylučių. Taip suvarpom kiekvieną rąstelį.


Tuomet su skiepijimo įrakio pagalba paimat juo grybieną ir į kiekvieną skylutę "įšvirkščiat". Štai taip atrodo tas įrankis:

Paprastai tokį darbą geriausia daryti dviese - vienas - įšvirkščia grybieną, kitas su kokiu kempenėle - šepeteliu pamirko išlyditam vaške ar parafine ir užtepa skylutę. Taip uždaro grybieną, ji neškrenta ir visoks brūdas ten neprilenda. Vašką mes lydome ant tokios turistinės viryklės su dujų balionėliu, bet geriau ir patogiau tai būtų daryti ant elektrinės mini viryklės. 

Taigi kai užlydote skylutes su grybiena, svarbu kaip sudedat rąstelius. Ant žemės numetam medinį padėklą, kad rąsteliai nesiliestų su žeme, na arba porą rastelių patiesti ar lentų. Taigi pradžioje rąstelius inkubaciniam laikotarpiui sudedame vienas šalia kito ir vienas ant kito:


Jie turi ir ventiliuosti, ir tuo pačiu neišdžiūti. Taip sudėti jie prabūna 12-16 mėnesių. Sakykim, kovą - balandžio pradžioj įskiepijant, pirmą derlių  maždaug turime kitą vasarą.

Svarbu sudėti tuos rąstelius kur nors pavėsingoje vietoje, kad saulė nekepintų ir kad vejai nepūstų. Teko matyti kažkur socialiniuose tinkluose kaip žmonės po kelis rastelius dideliais atstumais sudeda - tai taip vėjai perpučia, išdžiovina viską. Turi būti užuovėja, tačiau ventiliuotis irgi turi. Ventiliuotis turi, kad nešustų - drėgmė neturi kauptis. Nes DIDŽIAUSIAS priešas shiitake grybams - kiti grybai, pavyzdžiui pelėsis... Taigi reikia ir drėgmės, ir ventiliavimo. taigi negalima sukrauti ir uždengti kažkuo - to reikėtų vengti. Būna technikų, kad sukrauna ir uždengia - bet tai jau tam tikri būdai naudojami shiitake fermose, viskas priklauso nuo klimato ir kitų sąlygų, kur Japonija, o kur Lietuva :)

Taigi pralaukiam mes metus su viršum. Kaip matom kad grybas jau pasiruošęs? Paprastai rąsto galai kiek pabąla - atsiranda tokios baltos "žvaigždutės" - tai reikškia, kad grybiena suvalgius pakankamai medžio, išsklido po celiuliozę ir pasiekė reikiamą koncentraciją. Medis pritvinko grybienos vaizdžiau tariant. Ateina laikas žadinti grybą :)

Pasiimat vandens talpą - mes turime plastikinę vonelę. Pripildom vandens ir pamerkiam rastelius, prispaudžiam blokeliais kad rąsteliai panirtų. Taip laikom 2 paras (laikoma nuo 24 iki 48 val). Mūsų pamerkti rąsteliai atrodo taip:


Beje įmirkęs rąstas sveria daug daugiau nei svėrė prieš tai, todėl nepailsiu kartoti - rąsteliai turi būti ne ilgesni nei 1,2 m ir neperstoriausi. Kitaip sunkiai kilnosite.

Kodėl reikia mirkyti rąstelius?. Nes kitaip grybų galbūt bus kai orai link rudens, nekontroliuojamai ir kai palis. Kaip kad natūraliai gamtoj. Kai mes mirkom - sumažinam rąstelio temperatūra ir staigiai padidinam drėgme. Grybui pasirodo, kad atėjo ruduo :) ir pokšt - visi vienu metu gražiai sudygsta, ir sudygsta dideliu kiekiu. Aš kartais tokiu guminiu plaktuku dar pastuksenu - paraganauju - kad tam grybui dar pasirodytų, kad medis nuvirto, tai jie tada puola dygti kaip pasiutę... juokauju...o gal ir ne ;). 

Ištraukiam ir tuomet jau sustatome rąstelius jau kitu principu. Mes pritvirtinę kartį tarp dviejų medžių ir tiesiog rastelius šachmatų būdu sustatome stačiai. Galima sudėlioti šulinuku (tačiau nėra labai patogu rinkti grybus nuo šulinuko - nepatogu prieiti prie vidaus, nėra kaip nupjauti grybą). Taigi sudėjimo būdai derliaus nuėmimui yra keli, štai:


Mes naudojame tą paskutinė A formos būdą - mes vadiname "eglute". Gyvai rezultatas atrodo taip:


Per kiek laiko sudygsta - priklauso ir nuo grybo rūšies, nuo drėgmės, nuo temperatūros. Vieni grybai prie šaltesnių temperatūrų dygsta, kitiems reikia bent jau 15 laipsnių. Taigi perkant grybieną verta pasigilinti į šiuos niuansus. Būt gerai mano nuomone, kad grybukai būtų dygstantys prie 10 laipsnių, tada nereiks laukti šiltos vasaros, nes pas mus ir vasarą naktimis gan šaltoka būna. Paprastai iš vieno rąstelio per vasarą mes nuimam po 2 derlius. Ir rąsteliai gyvybingi maždaug 4 metus. Po 4 metų jie jau netinkami - grybiena visiškai suvalgo medį, šis tampa porėtas, greitai išdžiūsta, pradeda visokios kempės augti, metasi ligos. Taigi 4 metai, jeigu viskas gerai.

Kaip atrodo mūsų grybai - būna tamsesni, būna šviešesni, bet jų išvaizda smarkiai skiriasi nuo parduotuvinių, jie tiesiog karališki:


Pjauti juos reikia kol dar galvutės užsirietusios, neperauginti. Peraugę irgi valgomi, tačiau ne tokie standrūs ir ne tokie gražučiai. Kotelių visiškai nevalgom - jie kieti, valgomos tik kepurėlės. Mes juos ir džiovinam - tuomet žiemai atsargų turim. Shitake grybus jeigu nenupjauni laiku, mėgsta ir šliužai - kažkaip jaunų jie nepuola, o jau pabuvusius, ypač arčiau žemės kurie - šliužai kramsnoja. Taigi renkant apžiūrėti reikia.

Ką daryti nuėmus derlių? Rastelius sudėti reikia taip, kaip jie buvo sudėti inkubaciniu periodu. Atėjus žiemai - nieko nereikia nei užkloti nei kažko daryti. Kartais klausia ar reikia laistyti. Na jeigu labai ilgai nebūna lietaus - sausra, imam ir palaistom iš šlango. Jeigu rąstas visiškai išdžiūna, tai grybiena gali išdžiūti. Dėl to taip svarbu kaip rąsteliai sudėti ir kad jie būtų pavėsyje. Tuomet vargo mažiau - išsilaiko viskas puikiai.

Ar yra knygų? Yra nuostabi chrestomatija, internetu nusipirkome, štai ši knygutė, angliškai viskas, žinoma. Labai rimta knyga, bet viskas suprantamai, su brėžiniais, moksliniais išaiškinimais:


Dabar kovo pradžia, tai puikus laikas dar beržų nusikirsti ir užsisakyti grybienos - spėsite užtaisyti kitiems metams derliaus, ir po to dar keletui metų užteks. 

Kas dar svarbu? Pasiruošti patogią darbo vietą: kad darbuotis galima būtų patogiai stovint, sudėjus daug rąstelių vienu metu, kad būtų konvejeris. Mūsų darbo vieta atrodo taip:



Linkiu ne tik baravykaut, voveruškaut ir raudonikiaut, bet ir šitakių užsiauginti!







2025 m. vasario 26 d., trečiadienis

Beveik visa tiesa apie Tesla

Įvairių, ir bent jau šiom dienom didelė dalis neigiamų nuomonių apie Tesla automobilius. Ir kartais net apie jų savininkus. Vieniems jie atrodo vargšeliai, nuolat bijantys kad baterija išseks ir sustos vidury kelio, kitiems jie - pasipūtėliai, o dar kitiems - įtikėję elektromobiliu žalumu naivuoliai. Va visažinis Užkalnis pavyzdžiui kažkodėl įsitikinęs kad tokį automobilį reikia užvesti telefonu :D

Kaip visuomet ir visur yra pliusų ir minusų. Aš važinėju su Tesla keturis metus ir įsigyjau ją sveikam prote. Todėl manau, kad galiu labai atvirai ir objektyviai parašyti, kaip yra iš tikrųjų. Tiesa, yra viena sąlyga, ar svarbus niuansas - automobilis dar negedo, todėl negaliu pasakyti, kiek brangiai kainuoja ką nors pataisyti.

KODĖL PIRKAU TESLA. Nes graži, balta ir stikliniu stogu :) O jei rimtai:

PASITAIKĖ REIKIAMU MOMENTU. Iš tikrųjų tai buvau išeinanti iš darbo, kur turėjau tarnybinį automobilį (už kurio naudojimąsi mokėjau mokesčius, viskas tvarkooooj čia). Staiga supratau kad reikia savo nuosavo automobilio - kaime juk gyvename, iki autobuso stotelės 3 km mišku arba 4 km dulkėtu žvyrkeliu. Neprivaikščiosi... Vyras skambina į "Deels on Wheels" - ar turit kažką dabar kad žmona galėtų lizingą per dvi dienas apiforminti. Turėjo 3 Model Tesla metus važinėtą. 

PASKAIČIAVAU. Mes esame pasistatę saulės jėgainę. Ji sugeneruoja energijos per metus tiek, kad lieka ir pilnai elektromobiliui pakrauti. Iš tiesų per keturis metus esu mokamai krovusi automobilį tik vieną kartą, sumokėjau berods 8 eur. Taigi man absoliučiai nekainuoja kuras. Nulį.

ĮDOMU NES NAUJA. Labai įdomu išbandyti kažką naujo. Tikrai ne dėl to, kad tikėčiau, jog taip saugau planetą. Ir ne todėl, kad jausčiausi kieta vairuodama (kieta jausčiausi vairuodama Toyota Land Cruiser). Tiesiog yra žmonių, kuriems smagu patiems galbūt rizikuojant išbandyti naujienas. Paprasta.

LABAI MALONU VAIRUOTI. Jausmas pirmom dienom buvo nerealus - važiavimas Tesla tikrai yra malonus, ypač įsibėgėjant - atrodo, kad skrist pradėsi :) Mano Tesla gana kieta ir važiuojant žvyrkeliu aš tai jaučiu kasdien. Bet ji ne kietesnė už bet kokį kitą kompaktinį auto. 

O dabar apie pletkus..

TESLA NEPRITAIKYTA ŠIAURĖS ŠALIMS? Na tikrai jos nereikia užvedinėti telefonu ir šalti žiemą bandant nušalusiais pirštais užvesti automobilį :) Jos apskritai nereikia užvedinėti. Jūs turite appsą telefone ir automobilis jus priėjusį atpažįsta. Įsėdus irgi spausti jokio start mygtuko nereikia. Retsykiais būna, kad automobilis neatpažįsta - tuomet galima arba per appsą atidaryti, arba su kortele-rakteliu prisiliesti. Teslos raktelis - kortelė. Galima tiesiog tik ta kortele naudotis. Na o pirmą žiemą aš vargau :) Iš nežinojimo. Kai užėjo dideli šalčiai, durelės prišąla. Vat kas man NEPATINKA - tai, kad rankenėles tam kad atidaryti dureles, reikia ne atlenkti, o įspausti. Ir jos užšalus - neįsispaudžia. O jeigu atidarai dureles - tai jos atgal neužsidaro... Na žinokit buvo rytas kai tėtis ant prailgintuvo įjungęs plaukų džiovintuvą bandė šildyti užšalusią rankenėlę. Stoviu aš, žiūriu į savo pažangią Teslą ir į tėtį pučiantį su fenu į dureles ir galvoju "o čia tai pažanga..." Žodžiu, tada atradome, kad yra programėlėje toks režimas "DEFROST CAR" - jis staigiai įšildo automobilį. Tą funkciją tiesiog žiemą ryte įjungiu - viskas per keletą minučių įšyla ir atsidaro - užsidaro. Beje automobilis neturi ir šildomo vairo, bet kažkaip atradus tą "defrost" funkciją, šis poreikis neaktualus pasidarė. Ar senka baterija žiemą ženkliai labiau - žinokit, nepastebėjau didelio skirtumo, nors daug kas taip teigia.

O KAIP SU BATERIJOS GYVYBE IR KROVIMU? Čia turiu jums pasakyti, kad aš gyvenu nuosavam name, apie 20 km nuo Vilniaus ir turiu savo įkrovimo stotelę. Ir važinėju as su šiuo automobiliu į Vilnių ir aplink Vilnių visokiais darbo ir ne darbo reikalais. Mano Tesla su viena baterija, t.y. ji nuvažiuoja mažiau nei modeliai su Dual variantu. Kaskart grįžusi, nepriklausomai nuo to, ar liko du trečdaliai ar pusė baterijos - įstatau "pistoletą" ir pakraunu. Diskomfortą ir baimę jaučiau pirmais mėnesiais, nes vis atrodė kad baterija staiga ims ir išsikraus - kai perpratau automobilį, tos baimės neliko. Neliko tiek, kad neseniai nepakrovus automobilio tris kart į Vilnių suvažinėjau ir likau su keliais procentais baterijos - vat tada ir kroviau pirmąsyk šalia Panoramos mokamai :)

O KAIP SU KELIONĖMIS PRIE JŪROS? Gerbiamieji - NIEKAIP. Nevažinėju aš su Tesla toliau nei Kaunas ar Druskininkai. Net nebandžiau. Visų pirma, stoti šalia Kauno ir sėdėti gerą pusvalandį (buvo nemokamai Tesla stotelėse, bet štai sausio pabaigoje jau pasirodo padarė mokamai...) krauti automobilį - nesamonė. O jeigu dar eilė, tai kelionė prailgėja valanda ar pan. Antra, atvažiavus į Klaipėdą, ją kažkur iškart reikia pakrauti. Tai dabar scenarijus toks: atvažiuoji krauti - užimta. Ateini vėliau - pastatai pakrauti. Bet juk negali laikyti visą naktį automobilio krautis - kitiems irgi reikia. Tai tada už keleto valandų eini patraukti automobilio? Mes pusiau klaipėdiečiai, mūsų butas pačiam senamiesty. Ten pakrovimo stotelių, bent jau netoli mūsų namų - nė su žiburiu. Variantas mesti prailgintuvą pro langą - na gal jau ne.... Jeigu man kas sakys, kad jeigu turėčiau Dual Motor variantą būtų kitaip?  Ne, nebūtų. Turėjau keletą mėnesių tokį tarnybinį, tai ta dviguba baterija labai ant ribos - šiek tiek daugiau nuvažiuoja, bet nėra didžiulio skirtumo, deja. Taigi važinėjame į pajūrį su vyro netvariu visureigiu :) 

Kartais į Klaipėdą važiuoju traukiniu. O ką daryti. Grožis ir pažanga reikalauja aukų :)  Sakot, traukinys super, traukinys tvaru. Na gal, bet va savo nemažų dviejų augintinių į traukinį jau pasiimti negaliu :(

BET JUK KELIAUJA SU TESLA IR PO UŽSIENIUS. Mazochizmui ribų matyt nėra. Mano nuomone, tai kelionės pojūčių užgožimas nuolatiniu galvojimu apie tai kur kada pakrauti ir ką veikti krovimo metu. 

Taigi mano verdiktas susumavus visus pliusus ir nepliusus:

IDELUS VARIANTAS - kaip antras šeimos automobilis, važinėti į darbą ir su reikalais, turint savo pakrovimo stotelę ir turint savo saulės jėgainę. Miestiečiai turi ir nuotolines jėgaines, tai jeigu jos pagamina pakankamai elektros ir elektromobililiui, ir dar yra įrengta pakrovimo stotelė - irgi super. Bet tai nėra toks dažnas atvejis - įsirengti sakykim požeminiam garaže ar parkinge - patogu, bet Vilniuje tai sėkmės atvejis, tiesiog infrastruktūros nepakanka daugiabučių rajonuose. Arba turint pakrovimo stotelę darbovietės parkinge - irgi puikus variantas :) Kitavertus kai gyveni mieste, ne užmiesty, tai ir važinėji mažus atstumus - tuomet krauti turbūt autombilį reikėtų vos kartą į savaitę.

AR TIKRAI SAUGOM PLANETĄ. Jeigu kraunu automobilį saulėtą dieną - tai tada galima būtų taip galvoti. Na bet dažniausiai krauname vakare, naktį. O naktį imame elektrą ne tiesiai iš savo elektrinės, i bendrai iš tinklo. O ten jau naktiniu režimu elektra gaminama iš nebūtinai atsinaujinančių šaltinių. Beje gamtinės dujos pasirodo irgi yra atsinaujinantis šaltinis ir gali pasirodyti kad visai eko-draugiškas. Bet tikrai ne, reikėtų kritiškai žiūrėti į jo priskyrimą šalia saulės ir vėjo energijos šaltinių kaip irgi atsinaujinančių, dujos yra geriau nei anglis ar nafta, tačiau tik tiek - apie tai štai čia straipsnyje.

AR MALONU VAIRUOTI? Labai. Man labai svarbu vairuotojo komfortas - o man tai yra du momentai: kai lyg susilieji su automobiliu ir kai kelionėje nepradeda mausti nugaros dėl neergonomiškų sėdynių. 

INTERJERAS. Savotiškas. Jis labai minimalistinis.

PLOVYKLA. Tam, kad plauti automatinėje plovykloje, būtinai reikia nustatyti Free Roll režimą, toks "laisvai riedantis" režimas.

PADANGOS. Teslai reikia brangesnių kokybiškų padangų, nes svoris autobobilio yra didesnis. Taigi padangos atitinkamos.

PAKROVIMO STOTELĖ. Ją reikėjo įsirengti. Su montavimo darbais kainavo apie 1350 eur. Kaina priklauso nuo pasirenkamo varianto (pas mane Tesla pakrovėjas). Montavo "Įkrautas" (viskas sklandžiai ir greitai)

KOMPENSACIJA - tuo metu kai pirkau per APVA susigrąžinau 2500 eur, jeigu elektromobilis būtų naujas, galima būtų susirgąžinti 5000. Tvarkos keičiasi, vėliau jau buvo pradėję kompensuoti ir įkrovimo stoteles.

AR GALIMA KRAUTI PAPRASTU LAIDU IŠ ROZETĖS? Na geriau nereikia. Labai lėtai. Visą bateriją vietoj kelių valandų krausite pusę paros. Laidas kaista. Elektra gali dingsti name - išmušinėja :)

Ką gi, o dabar apie Teslos populiarumą arba ne. Vakar reportažą per berods per LRT mačiau kuriame pasakojo, kad Teslos pardavimai sustojo ir matyt dėl politinių Musko polinkių. Ir dar carvertical atstovas aiškino kad apklausos būdu apklausus pasirodo tesla ne tokie patikimi automobiliai. Ne statistika, ne duomenys, o apklausa :) 

Kas vyksta?  Konkurencija auga, ir konkurentai, tokie kaip sakykim VW - na visų pirma tiesiog pigesni.. Štai puikus CNN straipsnis, išvada -  politinė veikla greičiausiai visai neįtakoja vartotojų sprendimo, išanalizuoti ir palyginti skirtingų valstijų (mėlynų ir raudonų) vartotojų polinkis pirkti Teslą, naudotų Tesla automobilių parko įtaka, finansų rinkų rodiklių matavimo aspektai. Na žodžiu, remiamasi ne "apklausa" :D.  

BET didysis konkurentas yra kinų BYD. Lietuviai negalėjo nepastebėti kad šis brandas buvo oficialus Europietiško (!) futbolo - UEFA EURO 2024 rėmėjas :) Kinai Europoje, kur "tik apšyla kojas", jau pardavė 150 000 BYD'ukų. Va šviežias 2025 m straipsnis su visa statistika kam kur sekasi. Šiaip jau Tesla ir BYD pasauliniai pardavimai - panašūs. Tesla pardavė 1,79 mln automobilių, BYD - 1,76 mln BEV (Battery Electric Vehicle).

Dar labai garsiai kalbama kad Europoje, būtent Vokietijoje, drąstiškai sumažėjo Tesla pardavimai. Tiesa, pačioj Vokietijoje TESLA markės automiblių praeitais metais parduota daugiau nei vokiškųjų AUDI... Šių dienų aktualija - Vokietijoje Berlyne yra vienas iš TESLA gigafactory kuriame gamina naująjį TESLA Y Juniper modelį. Jo visi labai laukia - ir prieš išleidžiant naujieną senųjų pardavimai dramatiškai sustoja. Naujas tikrai gražus (senasis Y laikomas pačiu negražiausiu Tesla modeliu, jo priekis daug kad primena žuvies galvą :) 

Štai jis gražuolis, gal tiksliau gražuolė :) 


Reziumė: man TESLA tinka ir labai patinka. Su sąlyga kad vyras turi visureigį :D



2024 m. balandžio 12 d., penktadienis

Išbetonuotas nestandartinių formų takelis

Mūsų sodyboje tiek daug daryta darbų savo rankomis! Ir tiek daug sugalvota bei sukurta kaip padaryti gražiai ir kartu paprastai, na ir pagaliau taupiai. Taupiai kartais ne todėl kad taupai, o dėl to kad tokia jau gyvenimo filosofija - smagu daryti pačiam, nes jautiesi tikru. Galinčiu sukurti, sugalvoti, padaryti. Ir ne mažiau svarbu po to - džiaugtis tuo, ką pararei.

Man visuomet patiko betonuoti takeliai nelygių keistų formų. Manau kad mano sodyboje toks variantas puikiai tinka. Kodėl? Todėl kad čia karaliauja gamta, čia daug augalų auga natūraliai, o visa kita bandau kažkaip įkomponuoti. Pagaliau man asmeniškai tokie takeliai atrodo moderniai, nenuobodžiai.

Žodžiu daug nefilosofuojant - sumąsčiau ir nubraižiau takelio formas. Gavosi keturios skirtingos formos. Mano mielas a.a. tėvelis taip skubiai ėmėsi jas pagal mano brėžinius gaminti... Jo rankose visi darbai degte degė. Tos formos metus pralaukė kybodamos pavėsinės palubėj. Na ir pribrendo. Išbetonavome gražų takelį, kurio rezultatu - tiek išvaizda, tiek funkcionalumu esu baisiai patenkinta. Svarbiausia - mano kūryba, tėtės meistrystė ir mūsų su vyru ryžtas prasidėjus rudeniui dar speti jį "ant žiemos" išbetonuoti.

Rezultatas, kuris jau peržiemojo, per žiemą įrodė kad nėra slidus, niekas neišsikilnojo, ir kas ne mažiau svarbu - labai džiugina akį - atrodo štai taip:


Kaip viską darėme. Formų padaryta buvo po dvi kiekvienos. Taigi pirma aš jas išdėliojau kad gražiai žiūrėtųsi ir kad žingsniuoti per jas būtų patogu - kad nereikėtų kojos stengtis taikyti, o tiesiog eini ir pataikai ant plytelės. Pradinis išdėstymas - nuo laiptų į namą link parkavimo aikštelės (tuo metu ten plastikinį korį sudėję buvome ir žolytę sėjome):



Tuomet kiekvienai formai škasėme po duobę - platesnę, kad patogiai formą įdėti būtų galima, ir gylio tokio, kad dar smėlio pagalvę galima būtų padaryti:


Smėlio, gal tiksliau žvyro, subėrėm kokių 15 cm storio sluoksnį:


Tata sudėjome armatūros "tinklelį". Armatūra - 6mm. Tam, kad armatūra negulėtų tiesiai ant žvyro, o būtų kieik pakelta (ir atsidurtu betone, viduriuke), mes tiesiog akmenukus po mazgais padėjome, o armatūra tarpusavy plona vielute sujungėm. Štai taip:


Na ir tada pylėme betoną, sumaišę cementą su žvyru:


Nuimdami betono perviršį nuo paviršiaus darėme tai su mediniais pagaliais, kad paviršius toks liktų kiek "šiurkštokas" ir dėl neslidumo ir dėl grožio:


Va visi išbetonuoti. Šiai p sudėlioti juos ir patogiai ir gražiai buvo kartais ne tiap jau ir lengva, nes vienoj vietoj reikėjo, kad tarpe lietaus vamzdis, einantis po žeme, tarp plytų ir viso jiems ruošiamo pagrindo tilptų. Taigi vazdas jau ryškėja:


Tam kad būtų be problemų jas nuimti viskam sustingus, tie mediniai rėmai buvo susukti medvarščiais - taigi kiek atsukus ar net tik atlaisvinus - rėmas praplatėja ir išsiima gan lengvai. Vėliau gali atgal susukti ir naudoti formą vėl:


Štai tas pavirčiaus formavimas:

Na ir beliko sustingus sukietėjus nuimti formas bei nušlifuoti kraštelius, kurie aštrūs ir grąsina įpjauti jei basas vaikštai:

Na ir štai rudenį jau išdygus pasėtai žolytei aplinkui, vaizdas atrodė taip:


Rašau šį įrąšą jau praėjus žiemai - norėjau įsitikinti, kaip išgyvens žiemą, ar nebus slidūs, ar patogu vaikšioti (ar pataikėm į žingsnį) ir apskritai ar džiugins akį kaip kad sumanyta buvo. Reziumė - šaunus sprendimas, atrodo puikiai, ir patogu.

2023 m. gruodžio 2 d., šeštadienis

Automobilių parkavimo aikštelėje - plastikinis korys. Galbūt bus ir žolytė.

Sodyboje nenorėjau trinkelių. Jos pas mus labai populiarios, nes daug kam gražu. Man gražu arba skalda, arba žolytė. Vat trinkelės man būtų gražios, jeigu kokiom samanėlėm apaugusios būtų.. rimtai :) Suprantu, kad mūsų klimato sąlygos taip pat yra padariusios didžiulę įtaką tai meilei trinkelėms. Žodžiu,  mano noras gyventi gamtoje sąlygojo ir pasirinkimą - automobilių parkavimo aikšelėje noriu žolytės. O štai kaip tai pasiekti, kad ir žiemą, ir ankstyvą pavasarį tai būtų lygi ir be problemų važinėjama aikštelė?

Turbūt reikia žinoti, kaip tą daryti, o čia...kaip visuomet problėmėlė. Ieškojau informacijos įvairiuose šaltiniuose - na visur rašoma ir rodoma, kad plastikiniam koriui pagrindą paruošti taip pat, kaip ruošiamas norint užpilti skalda. Tik bėda tame, kad tokį sumuštinį po juo klojant ir užpylus žeme tik tiek kiek korio yra, t.y. 4-5 cm, žolytė nelabai te augs, nes jos šaknims reikia daug storesnio žemės sluoksnio. 

Buvo siūlančių man tiesiog neruošti jokio pagrindo, o tiesiog dėti korį, pilti žemę ir sėti žolytę. Man tokia mintis nepasirodė labai nuostabi. Galbūt ji ir tinka kažkur, kur žemė ne tokia "pliurzė" pasidaro su atlydžiais, galbūt ji ir pas mus tiktų, bet tas "galbūt" man neužteko.

Įrašo pabaigoje - finansai. Tik noriu iškart pasakyti apie užmojį - parkingą norėjome pasidaryti už tiek pinigų, kiek gausime (jau gavome) kompensacijos už saulės jėgainę. O tai yra apie 120 kv m parkavimo aikštelės už 3 300 eur. Ir taip taip, viską darėme ir organizavome savo jėgomis :)

Na ir iškarto patarimas planuojantiems tokį patį darbą - visa tai daryti pirmoje vasaros pusėje, nes kai man darbai nuslinko link rugsėjo, žolytė nespėja įsitvirtinti ir gerai įsišaknyti, taigi ji pernelyg gležna palieka rudeniškos pliurzės ir automobilių ratų kombinacijai. Kaip kad mums nutiko :)

Taigi grįžtant prie "sumuštinio" - plastikinio korio, kuris užsėjamo žolyte, atveju štai toks:

1. Nukasamas gruntas apie 30 cm
2. Pilama 10 cm smėlio - trombuojama būtinai
3. 20 cm skalda SUMAIŠYTA su augaliniu gruntu (proporcija 50/50) - gerai sutrombuojama. Skalda gana smulki turi būti, pvz 11/16 frakcijos 
4. Dedamas korys
5. Užpilamas augaliniu gruntu
6. Sėjama žolytė. Uždengiama agroplėvele, laistoma.

Štai taip. Žolytės šaknims būtina žemė, dėl to ir maišomas su skalda augalinis gruntas, kad žolė augtų - šaknys galėtų eiti gylyn. Tokio eiliškumo ar "sumuštinio" aš nesu aptikusi nei interneto straipsniuose, nei pas korių pardarvėjus, nei visagaliam youtube (nei lietuviškai, nei angliškai, nei rusiškai, nei lenkiškai). Tai tikiuosi šis mano įrašas pasitarnaus besidomintiems :)

Na o mano darbų eiliškumas buvo kiek sudėtingesnis, nes aš dar prie viso to užsiėmiau ir sklypo aplink namą išlyginimo darbais. Tuos darbus pagaliau jau galima buvo padaryti, nes tranšėjos elektrai link šiltnamių ir vartų iškasti-užkasti, ne ir sausį tranšėja per sklypą ir visą namo ilgį saulės jėgainės laidui taip pat iškasta/užkasta. Taigi visi laidai jau yra po žeme ir daugiau tokių darbų lyg ir neturėtų būti :)

Taigi sumasčiau, kad parkingo 30 cm sluoksnį nukasusi aš suversiu ir išlyginsiu pievelėje, kuri yra toje namo pusėje kur terasa. Nes pora vietų pavasarį virsdavo "ežerėliais" nes tiesiog per visą statybų laiką ten išsivažinėjo įdaubos. Na ir papildomai dar planavau panaudoti atsivežtinio augalinio grunto. 

Vat bėda su abiem grunto variantais gavosi: tas, kurį nukasėmė nuo būsimojo parkingo - daugybė akmenų ir net plytgalių nuo statybų (net negalvojau kad jų buvo į žemę sulindę). Taigi labai daug darbo išrankiojant tuos akmenis - akmenukus (žolei užsėti reikia tai daryti). O štai atvežtinis gruntas - užsakiau sijotą, kad "būtų lengviau dirbti" nei su nesijotu. Ir ką sau galvojate - jis buvo su tieeeek stiklų... Aš tiesiog neįsivaizduoju, kas būtų, jeigu tokį gruntą atvežtų daržui ar gėlynui. Sukom galvas - vat iš kokios vietos reikia tą gruntą paimti, kad tiek stiklų būtų. Pats gruntas - žemė - gera, ruda. Bet tie stiklai - įvairių spalvų. Oj kentėjo mano nugara juos rankioti. Išrenki, po to lietus nulyja - vėl paviržiuje blizga stiklai. Žodžiu, bėda, tikra bėda - prisidėjo labai daug fizinio darbo ir labai daug laiko dėl to. Nes teritorija, su kuria buvo dirbama nemaža, vien parkingas 120 kv.m. Na ir dar daugiau aplink namą.

Grįžkime prie parkingo. Išsikviečiau Bobkatą, kad nuimtų 30 cm grunto. 


Paviršius nėra lygus, tai manau to grunto vietomis 30, o vietomis ir 40 cm nusiėmė. Paskaičiavau, kad man reikės 10 kubų smėlio, išsklaidėm, sutrombavom. Po to tik pagalvojau, kad sutrombuotas smėlis matyt smarkiai susispaudžia ir tų 10 cm jau nebus. Na bet yra kaip yra...


Tuomet maišėme augalinį gruntą su skalda ir skleidėme bei lyginome. Na ir trombavome. 



Tai buvo graži paskutinė liepos diena, nežadėjo lyg lietaus, bet staiga prasidėjo didžiulė liūtis! Bobkatas jau nebegalėjo nukasto grunto išsklaidyti pievelėje ir išlyginti - klimpo, ir darėsi vis bjauresnės ir bjauresnės vėžios visur. Nusprendėm palikti ir kelti ta perkelto grunto išlyginimą sausam orui, kurio tikėjomės tuoj ir sulaukti, nes gi vasara.

Atskirai apie trombavimo aparatą. Išsinuomoti jį lengva. Atsivežti pasiėmus priekabą nuomos punkte irgi nesudėtinga - ten nuomos punkte tą aparatą, sveriatnį 150 kg į priekabą pakrauna. O vat kaip jį atsivežus pas save iškrauti? O pasinaudojus vėl atgal į priekabą įkelti? Be Bobcato niekaip. Taigi viską derinau taip, kad atvežti tą trombuoklį ir iškrauti atvažiavus ryte Bobcatui ir iškart pabaigus darbus, kol Bobcatas dar vietoj - įkrauti atgal. 


Atrodytų trombuoti nėra sunku, bet kai pora valandų pavibruoji su tuo aparatu, po to atrodo kad toliau vibruoji visą parą ... Čia aišku, ne mano asmeninė patirtis, trombavo vyras, pasiėmęs laisvadienį :)

Taigi, po sklypą išsklaidyti ir išlyginti grunto dėl liūties nepavyko. Ir štai kas dar išaiškėjo: išlyginus ir sutrombavus skaldą su augaliniu gruntu akivaizdžiai matėsi, kad kokių 10 cm vis dar trūksta... 


Pamiegojusi per naktį nusprendžiau, kad teks daryti antrą dublį - vėl užsakinėti skaldos ir augalinio grunto, vėl kviestis bobkatą ir sumaišyti, išsklaidyti, išlyginti, sutrombuoti. Bėda ta, kad rugpjūčio mėnesio pirma pusė pasižymėjo dažnais lietumis:


Ir man niekaip neišdžiūdavo žemė. Taigi slinko savaitės ir vasara ėjo į pabaigą. O žolytei sėti reikai vasaros...

Sulaukusi pradžiuvimo, po Žolinių, nusisamdžiau grunto išlyginimui ne bobkatą, o ekskavatoriuką. Jis mažesnis, judresnis, vairuotojas paverkė kad tokiai teritorijai reikėjo bobkatą imti, bet aš buvau patenkinta žiūrėdama kaip jis darbuojasi:


Aš stebėjau ir nurodinėjau kur dar žemių privežti, kur nuimti. Na iš išlygintas kiemas atrodė taip, ir aš tuo buvau labai patenkinta (dar nežinojau, kiek man stiklų reikės išimti viso šio ploto)



Na ir atėjo tuomet diena, kai buvo galima vėl kviesti bobkatą ir antru užėjimu pabaigti tą skaldos - augalinio grunto sluoksnį.

Toliau - korio sudėjimas. Korį užsakiau juodą. Mano nuomonė apie žalios spalvos korius, tvoras ir kitus landžafto objektus labai kategoriškai neigiama - bado akis ta žalia nenatūrali spalva. Taigi korys juodas. Korį užsakiau iš "Meisto kodas", man kainavo 2 eur / koriuką, viso 535 vnt (121 kv m plotui skaičiavau). Korį pradėjome dėti ir čia supratau, kad skirtingai nuo varianto, kai korys dedamas ant minkšto žvyro ir po to užpilamas skalda, čia jis dedamas ant sutrombuotos skaldos su gruntu. Paviršius kietas kietutėlis. O korys turi tokias "kojeles" kurios į pagrindą turi įlysti - jomis korys įsitvirtina į gruntą... 

Žodžiu trombavome mes ir korį, kad įgrūsti tas kojeles, padėjome vinimis prakrapštydami, nes trombuojant ne visai sklandžiai grūdosi...


Ir dar laukė toks darbelis, kaip bordiūrų sudėjimas. Nuvažiavimui/užvažiavimui skirtą bordiūrą nusprendėme dėti ten, kur nuo keliuko užvažiuoji ant korio, tam, kad bordiūras įrėmintų ir prilaikytų korį tokioje vietoje, kur ant jo užvažiuoja / nuvažiuoja nuolat ratai, na kad korys nevaikščiotų. Kažkaip galvojau kad bordiūrus sudėsime iš pradžių - bet kaip gi per juos po to važinėsi darbus tolimesnius darydamas. Taigi bordiūrams tranšėją kasė vyras po to kai jau buvo supiltas-sutrombuotas sumuštinis. Teko ir patrombuotos dalies pakasti... Sportas - sveikata!




Betonavome bordiūrus jau prasidėjus rugsėjui.Visus 6 m: 5 metrai užvažiavimui ir 1m kampu, tiesiog kad būtų kampas į kuri korys "atsiremia". Ten kiek pritrūko kad korys atsiremtų į bordiūrų sudarytą kampą, tai teko pjausti - nelengva galiupasakyti atpjauti tą kieto plastiko juostą...



Korį užpildyti augaliniu gruntu - negalvojau kad tai bus toks nelengvas darbas. Reikia privežti žemės, kaip ir minėjau iškasta žemė su daugybe akmenų, sunki, o atvežtas sijotas gruntas - su daugybe stiklų... 


Užpildėmė, grėbliais išlyginome, tada pylėme dar kad būtų virš korio kažkiek, tada su volu dar volavome - žodžiu, reikėjo kad puri žemė susitrombuotu koryje. 




Po teisybei kol kas darau išvadą, kad žemės reikia sulyg koriu, nereikia kad būtų daugiau - nes tai minkštas sluoksnis ir važinėjamas jis stumdosi ir per lietų tižta. Pavasarį tikrai teks koreguoti - atsėti dalį žolės. Na o šiam momentui žolę užsėjome, uždengėme balta agroplėvele ir laistėme kai tik galėjome. O galėjome ne visai tiek kiek reikėjo. Bet kokiu atveju rugsėjo pradžioje pasėjus žolytę, spalio 7-ą pirmą kartą ją nukirpome:



O spalio 14 jau užvažiavome ant vejos. Šiaip jau per anksti, bet jau buvo šaltoka, ir jau nieko nepasikeitų. Užvažiavimo momentas:


Bordiūras laikosi puikiai ir tikrai gražus pavykęs sprendimas:


Žolytė gražu, bet manau reikia pergyventi visus sezonus, pavasarį atsėti ir žiūrėti kai ji atrodys kai įsišaknys, nes per rudens pliurzę vaizdelis tikrai pakrypo ne į gražiąją pusę. Kai kur žemės pliurzę tiesiog nuėmėme, nes toks įspūdis per daug kai kur žemės papylėmė.


Na o čia as jau ne ant skaldos krūvos, o ant švarios lygios žolytės :


Ir kaip visuomet atvirai apie finansus:

Bordiurai - 72
Bordiūrų transportavimas - 40
Korys su atvežimu 1120
Augalinis gruntas - 340
Lentos - 21
Cementas - 19
Bobcato nuoma - 390
Žvyras - 150
Skalda - 400
Vibroplokštė su priekaba - 55
Veja su trąšomis - 95 (parkingo dalis)
Smėlis - 30
Papildomai augalinis gruntas - 140
Papildomai skalda - 280
Ekskavatoriuko darbas - 205 ( į parkingo darbus jo netrauksiu, nes jis buvo pievelei išslyginti, ne parkingui)
Vibroplokštė su priekaba antrąkart - 55
Bobcatas antru užėjimu - 200

Viso parkavimo aikštelės įrengimas - 3407 eur

100 eur planuotą biudžetą viršijome. Jeigu nebūtų sutrukdęs lietus, ir būčiau teisingai apskaičiavusi skaldos ir augalinio grunto kiekį, tikrai 3300 euriukus (nereikėtų antrąkart vibroplokštę nuomotis ir antrąkart už bobkato trasportavimą mokėti)

Kitavertus pati viską skaičiavau, planavau pati, viskas pirmą kartą, tai visai sakyčiau neblogai pavyko. 

Tiesa dar neaprašiau pačio pirmo darbo - nulinio lygio nuėmimą ir viso sklypo sužymėjimą kad būtų vienodo aukščio lyginant paskirstytą gruntą. Tą padariau pasiskolinusi lazerinį nivelyrą - per kelis tamsius vėlyvus vakarus sugebėjau tai padaryti pati ir tuo labai didžiuojuos :) #womanpower

Kart su šiais darbais dar lauko apšvietimą padariau ir laužavietę iš akmenų sudėjau pievelėje. Bet apie tai kituose įrašuose. Realiu laiku visuomet galite mane stebėti instagrame ir facebooke, beje ;)

Kaip auginti šitake grybus Lietuvoje

Shiitake grybų auginimas - labai įdomus procesas. Mūsų Lietuvos klimatas puikiai tam tinka. Juos auginti populiaru yra Japonijoje, Kinijoje,...