Atsakymai į komentarus ir klausimus mano blog'e

Aš ramiai sau gyvenu, galvoju, niekas nekomentuoja mano įrašų, ir šiomis dienomis atradau, kad man tiesiog nustojo eiti automatiniai pranešimai, kai atsiranda jūsų komentarai. Tai dabar po truputį atsakinėju ir į naujus, ir į senus...Absoliučiai absurdiškas nesusipratimas. Nepamiršau jūsų, tiesiog technologijos paveda kartais :(

Paveikslų sukabinimas

Baltos sienos taip puikiai tinka tam, kad užpildytumėte namus savimi. Tais dalykais, kurie džiugina būtent jūsų akį ir širdį. Man paveikslai namuose, ar tai būtų butas, ar sodyba - yra būtinybė. Žinoma, bepigu man čia postringauti taip, kai po persikėlimo iš seno buto į naują atliko paveikslų, jie tiesiog nesutilpo ant sienų, nes sienų mažiau :)

Yra viena didelė balta siena pagrindiniame kambaryje, kuri jau seniai prašėsi kažką su ja daryti. O aš labai labai troškau turėti sieninį laikrodį. Taip labai man jo norėjosi matyt todėl, kad tokio dalyko niekada nebuvau turėjusi. Sieniniai laikrodžiai, jeigu jie savo išvaizda negąsdinantys, yra brangus, žinote, malonumas.

Kadangi ant tos pačios sienos ir paveikslus žadėjau kabinti, ir laikrodį, tai tiesiog nuvažiavau į Unideco ir nusipirkau laikrodį. Štai jis,  žaismingas, su spalvom :)

Pakabinus laikrodį, matant jo vietą ir dydį, jau drąsiau pasidarė kabinti paveikslus. Kaip sukabinti paveikslų kompoziciją - yra gana aiškūs principai, sudėlioti tiesiog paveiksliukais ir schemomis. Kad ir čia štai PINTEREST (gallery wall)

Radusi maždaug atitinkantį mano situaciją schemą, pradžioj sudėliojau ant grindų, na ir matau kad man labai patinka - netradiciškai šiek tiek, sutikite:

Beje, vienas paveikslas didžiulėje sienoje atrodo tikrai vienišas:

O štai kompozicija nuo grindų persikėlė ant sienos :)

Kambarys iškart pasidarė daug daug jaukesnis. Išryškėjo apvalus didelis valgomojo stalas, ir kažkaip sijos pradėjo labiau kristi į akis. Siena su paveiklais kažkaip "surišo" viską.

Dar nufotografuosiu dienos metu ir įkelsiu nuotraukų, kad matytųsi bendras vaizdas ;)

O štai ir žadėtas papildymas - va kaip gražu ir jauku, kai susitvarkiau:

Spinta tambūre

Spinta tambūre. Norėjau parašyti, kad labai lauktas projektas, tačiau pagalvojau - kad visi darbai, dideli ar smulkūs, statybose ir įrengime yra labai laukti ir svarbūs :) Taigi galų gale ji atrodo štai taip:

Spinta nemaža. Plotis 257 / Aukštis 280 cm. Kainavo 300 eur. 

O pradžia buvo tokia, kad labai sau netikėtai atradau nuolaidą tokioms žaliuzinėms durelėms Ermitaže. Nuolaida buvo apie 40 proc. Ir su ta nuolaida 10 durelių kainavo apie 150 Eur.

Apatinės durelės 2 m, mažosios viršutinės - 70 cm. Plotis 49,5 cm.

Visų pirma tą žaliuzinį grožį reikėjo nudažyti. Čia man prireikė labai daug kantrybės ir nemažai laiko, nes darbas laikui imlus, daug mažų kampukų.

Dažus pirkau gerus ir gražius, kaip visada iš Rovan Best, tokia švelniai jaukiai pilka salva:

Dažiau kempininiais teptukais, kurie nepalieka dryžių ir tinka tokio smulkumo darbams - nudažyti reikėjo kiekvieną žaliuzėlę. 

Iš vidaus tik vieną kartą dažiau, iš išorės - dukart. 

Na o pradžioje kampukus dažiau mažu teptuku, štai taip:

 

Nudažius kampukus, jau visa kita dažau tais kempininiais teptukais:

 Dienos šviesoje tokia gavosi spalva:

Spintos vidui naudotos pušinės lentos. Taip atrodo spintos išplanavimas: du skyriai po dvi dureles pakabinimui, ir vienas skyrius su vienom durelėm - lentynos. Viršuje - lentynos, žinoma.

Pradžioje sudėjome nedažytas dureles. Per daug medžio interjere nėra gerai - štai jums iliustracija :)

Karkaso ir lentynų tvirtinimas:

Apačioje štai taip, priklijuota prie grindų lentutė:

Skersinis - vamzdis. Po to sugalvojom virš vamzdžių pakabinimui padaryti lentyneles visokiems šalikams - labai patogu:

Vamzdžio tvirtinimas iš arti:

Ne paslaptis, kad tos ermitažinės durelės kreivos. Aš rinkdamasi parduotuvėje pasistengiau išrinkti lygesnes. Na bet vis tiek vienas reikėjo pateisinti kampuočio pagalba. Štai toks aliuminis kampuotis panaudotas išlyginimjui:

Pritvirtinami slankstai - po du kiekvienoms durelėms:

 Magnetukai, pritraukiantys dureles pritvirtinti apačioje:

 Iš toliau:

Tvirtinimas magnetuko iš viršaus:

O čia iš vidaus:

Metalinė plokštelė durelių apačioje, kurią magnetukas pritraukia:

Na o viršuje - tokios atramėlės, į kuria atsiremia durelės:

Kai spintos durelės buvo visos sustatytos, tai gavosi tokia beveidė pilka spinta. Labai reikėjo išraiškingų rankenėlių. Kad pralinksimintų spintos vaizdą. Na o jos kai gražios (na bent jau man jos gražios) tai kainuoja labai nemažai, berods po 4 eur už vieną, o jų šiai spintai reikėjo 10. Taigi tos rankenelės kainavo net 13 proc. spintos biudžeto. Bet užtat yra patogios ir tikrai džiugina :)

Pralinksminta rankenėlėmis spinta:

Na ir patogu dabar tambūre daugybę daiktų susidėti ir drabužių sukabinti.

Apačioje pastatėme lentynėles batams:

Lygiai tokią pat spintą planuoju įrengti savo miegajame. Bet bijau net pagalvoti apie dažymo procesą :)

Rezultatu labai džiaugiuosi - tikrai labai graži gavosi spinta, labai tinka mano sodyboje :)

Ir pabaigai - ką daryčiau kitaip. Vasarą name drėgniau nei žiemą, ir tą drėgumą durelės pajautė ir kiek išbrinko. Jos šildymo sezonui prasidėjus žinoma susitrauks vėl, tačiau dabar taip lengvai lengvu rankos stumtelėjimu neužsidaro - reikia gražiai abiem rankom kartu uždaryti. Todėl reikėtų padaryti platesnį tarpelį tarp durelių, porą milimetrų daugiau tai tikrai nei kad čia pas mus padaryta:

Reikia ar nereikia tvoros?

Beskaitant dar vieną straipsnį ir nuomonę, jog tvoros neturėjimas padeda megzti kontaką su kaimynais ir apskritai tai yra gera filosofija - neturėti tvoros, kyla noras pasamprotauti šia tema. Nes mano įsivaizdavimas bei norai laikui bėgant keitėsi. Kaip ir visuomet - viskas priklauso nuo situacijos individualiai jūsų.

Kodėl aš užsinorėjau tvoros, t.y. tvoros neturėjimo trūkumai: (arba kodėl ją geriau turėti)

- nes mano sklype auga grybai ir man nepatinka, kad žmonės vaikšto aplink mano namą ir juos renka. Jie vaikšto ir aplink daržą, kai ten dera žirniai, ir man nepatinka, kad kai kurie grybai jų krepšiuose žali ir žirnio dydžio bei formos
- nes vieną tamsų žiemos vakarą grįžau nakvoti į sodybą viena, ir einant link namuko pastebėjeu kokių 15 metrų nuo manęs tamsoje didelį baltą užpakalį. Tai buvo strinino užpakalis. Ir man vaidenosi, kad jis tuoj prieis prie manęs ir bakstels savo ragais - o man reikėjo sunešti daktus iš automobilio, tai spėkite, kokiu greičiu aš juos nešiojau į namą, saugodamasi to bakstelėjimo
- nes yra šernų, kurie žiemos vakarais ieškodami kažkokių šaknų ar velnias žino ko, išaria žemę, ir visai nesinori kad artų mano sklypo žemę (gerai, kad pasirinko kitą keliuko pusę - mano beržyną). O taip pat nesinori, kad tas šerniukas kriukteltų. Staiga. Netikėtai. Iš tamsos. Chriu.
- nes ziukiai chamai be tvoros lenda visur ir apgraužia obelaites ir kriaušes.
- nes didelis pabėgęs šuo iš kaimo gali staiga iššokti iš už medžių. Jis gal ir koks gerietis, ir gal šuniukas nori tiesiog susipažinti, bet jis vilko dydžio. O tu siūbuoji sau hamake terasoje, atsipalaidavęs nuostabų vasaros vakarą ir tau mažiausiai norisi iššokusio vilko iš už pušies.
- nes kaimuose (kaip ir miestuose) yra daug vargšų asocialių žmogiukų. Ir kai nėra tvoros, jei eina pas tave paprašyti pinigų cigaretėms. Pasiskolinti "forever", kaip sakoma. Man ne tai kad gaila cigaretėms, tiesiog išnyręs ant tavo slenksčio toks tipas, arba užėjęs kada nori į tavo kiemą kartais priverčia krūptelėti. Vienas toks tipas vaikšo su dideliu vilkšuniu. Abudu lyg ir taikūs. Na bet smagiau būtų kitoje tvoros pusėje juos matyti.
- tavo šuniukas, vis norintis pasisvečiuoti pas kaimyno vištas, bėgioja tvoros ribose ir nevaikšto pas tas vištas. Ramu tau. Ramu vištoms. Geri santykiai su kaimynu, kurio vištos.
- jeigu augini vištas, tai kaimyno šuo jų nelanko, lapei sunkiau prasiskverbti. Ramu vištoms. Ramu tau. Lapė lieka nevalgius.

Tvoros nebuvimo privalumai:

- graži filosofija: būkime draugiški - mes atviri visiems ir norėtume kad toks būtų visas mūsų kaimas
- galbūt kaimynas pataps draugu
- sutaupai pinigų. Tvora yra brangus malonumas. Kiekvienas jos metras brangus. O dar vartai. O dar jeigu jie automatiškai atsidaro. O dar jeigu į juos kala žaibas ir jie sugenda ir darkart būna brangūs.
- negražu kai kiekvieno kaimyno tvora vis kitokia - būtų smagu kad būtų vienodos arba tvorų nebūtų, tai kaimo vaizdas būtų harmoningas.

Taigi tokia štai mano gyvenimiškai ir absoliučiai individuali patirtis ir ypatingai subjektyvi nuomonė.

Tvoros aš dar neturiu. Bet labai noriu šiemet įsirengi. Jeigu pavyks - parašysiu, kaip tai padaryti pigiai :) Ir ji tikrai nebus tokia:

Fasado užbaigimo darbai

Užbaigti visokius "užbaigimus" dažnai nelengvas uždavnys, nes su jais gali gyventi - trukdyt jie netrukdo. Ir kyla rizika, kad taip ir gyvensi daugel metų. Kad taip nenutiktų, susiimi, pasidarai sąrašą darbų, ir pradedi organizuoti ir darbuotis.

Didžiausią patogumo džiaugsmą teikia žinoma įėjimas iš trinkelių, bet apie tai buvo atskiras įrašas. O štai šalia trinkelių matome visą sienelę, apklijuotą nebrangiu lenkišku klinkeriu:

Jeigu pamenat, jau buvau įgudusi pati savo jėgomis apklijuoti tokiu klinkeriu ir pavėsinės sienas, ir tokią sienelę kitoje namo pusėje, terasoje. Visgi čia siena aukšta, drąsinausi bet neįsidrąsinau lipti. Todėl darbas buvo samdomas ir apmokamas. Užtat greitas ir kokybiškas, ir iškart su tarpelių užglaistymu :) Va kaip lygu, gražu žiūrėti!

Dabar pagalvojau, kad šį įrašą reikėtų pavadinti kaip nors "odė mano tinginystei". Nes aš patingėjau, o tiksliau pabūgau apklijuoti savo švelniom rankom ir cokolį. Aš tikrai buvau pasiryžusi pries metus, bet su orais taip nesisekė... O praeitą vasarą aš niekaip neįsivaizdavau savės klūpančios ir šliaužiojančios aplink namą ir klijuojančios cokolį. Taigi vėl teko pataupyti ir mėgautis samdomo darbo privalumais. Klinkerio plytelės lenkiškos, pirktos IRISE, grafito spalva:

Vaizdas iš arti arti, matosi prilipusi nupjauta žolė :)

Pro katilinės duris praktiškai nevaikštome, nes ten stovi ne granulinis katilas, o oras - vanduo, tai tos durys ir įėjimas reikalingos tik simboliškai. Dėl to neformavau jokiu laptų, užklijuotas klinketis tiesiai ant putplasčio iš viršaus, be jokių ypatingų sutvirtinimų:

Va kaip įsipašo maumedžio laiptai į terasą ir tamsiai pilkas cokolis:

Kadangi aš praeitą vasarą tinginiavau, tai nusprendžiau, kad tai daryti reikia iki galo, ir paprašiau meistro užglaistyti tarpelius sienoje, kur pati klijavau klinkerio plyteles. Pusę buvau užglaisčiusi pati, o vėliau niekaip neprisiruošiau. Tai meistras tai, ką būčiau ruošusis ir dariusi porą savaitgalių, padarė per porą valandų :) Beje, matosi plytelių spalvos nevienodumas, čia tokie lenkiški ypatumai matyt.

Na ir žinoma, gėlynas. Kažkada sprendžiau kaip apskritai man suo  juo elgtis, kad neišleisti pernelyg daug. Labai pigiai kaip besuksi nesigauna, vis tiek viskas kainuoja. Bet manau kad visgi visai gerai prasisukau. Gėlyną kažkada betonavome savo rankomis (įrašas čia). Sprendimas - apklijuoti medį imituojantčiomis akmens masės plytelėmis. Pirkau Kapri salone, mokėjau už 9,5 kv.m 260 eur. O darbas apklijuoti gėlyną kainavo 126 eur. Tai gėlynas (be augalų) kainavo apie 450 eur. O atrodo jis taip, su rudeninėm nuotraukom:

Viso biudžetas fasado užbaigimo darbų, be akmens masės plytelių ir klinkerio plytelių kainos (klinkeris apie 8 eur / kv maždaug kainavo):

Visokios medžiagos - 123

Gėlyno apklijavimo darbai - 126

Cokolio apklijavimo darbai - 188

Siūlių užglaistymas (dar man siūlės ir pavėsinėje užglaistė) - 132

Aukšta siena prie įėjimo, apklijavimas - 350

Meistras darbą vertino 15 eur / kv m. - toks štai įkainis buvo 2017 vasarą.

O dabar labai jau prašosi nuogrinda, ar ne? ;)