2013-iųjų sezonas uždarytas

Nors šiemet tikrai nuostabus ruduo, ir galima būtų dėkingiems orams esant darbuotis, bet darbuotis nelabai buvo ką. Langus ir duris nusprendžiau įsidėti tik pavasarį, pagrinde dėl saugumo - nesinori, kad per ilgą žiemą juos iškulti ar išmontuoti ir išvešti kas sumanytų.

Taigi užkalėm langus, vitrinas ir duris, ir truputį liūdna pasidarė, nes namukas pradėjo atrodyti vienišas labai. Tikiuosi, kad žiema nebus tokia ilga kaip praėjusi, ir kuo greičiau galima bus pradėti darbuotis, nes kitas sezonas bus matyt pats intensyviausias, bijau net pagalvoti...

Štai nuliūdęs namukas, jo laukia gana vieniša žiema, nes atvažiuosiu aplankyti tik karts nuo karto savaitgaliais...

Na o užkalti langus ir duris atrodė iš pradžių nelengvas sumanymas, nes vitrinų dydis buvo galvosūkis. Ir čia pasitarnavo ankstesnis apsiskaičiavimas su OSB plokštėm. Jų per klaidą buvau 10 plokščių per daug užsakiusi. Ir jų kaip tik užteko vitrininiams langams ir durims užkalti!

Įėjimo durys:

 

Dideli vitrininiai lagai iš vidaus sujungti tokia štai lenta:

Ta lenta su kampukų pagalba pritvirtinta prie sienos:

Kad būtų galima patekti į namuką prireikus, padaryta taip, kad plokštę galima būtų lengvai atsukus varžtelius nuimti:

Varžteliai su atsuktuvu gana lengvai atsisuka:

Ba o visi mažesnieji langai aptraukti plėvele, padarius rėmus

Dar liko keli niuansai, reikia sutvirtinti vieną sudūrimą kraiginėje sijoje, kažkaip nepastebėjome, kad metalinė plokštelė tik viena, norisi ženkliai solidesnio dalyko. Galbūt galėsime paremti kažkuo tą vietą - tiesiog dėl viso pikto, nes jeigu šią žiemą bus sniego, tai stogui teks atlaikyti nemažą svorį.

Labai jaudinuos dėl pamatų - praeita žiema buvo ne tokia šalta, pamatai puikiai peržiemojo, galbūt ši žiema bus šaltesnė, matysime, kaip peržiemos antrąsyk.

Na ir liko būtinas darbas - išvežti visus įranius ir rakandus, praeitų metų patirtis parodė, kad tai labai protingas buvo sumanymas. Oi ir kaip nesinorėtų, kad išlayžytų kas užkaltus langus ar suplėšytų plėveles. Na, matysime, kaip čia bus...Brr..

O kalbant apie darbus - per žiemos sezoną labai daug dalykų reikės susižinoti, pasiskaičiuoti, paprojektuoti, nuspręsti. Žiema neprailgs matyt :)

Na o šiandien oficialiai sezoną uždarom ir visa šeimyna važiuojam tradiciškai pakelti už tai po alaus bokaliuką ir smagiai pavakarieniaut :)

Kelias į sodybą

Čia prieš kurį laiką ieškojau santechniko, ir atvyko toks vienas vyrukas, kuris pasirodo ne pats santechnikas, o organizuoja darbus, pažiūrėti "objekto". Aš ketinau sužinoti, kiek kainuos santechnikos vamzdžių išvedžiojimas. Išlipęs iš automobilio, vietoj "laba diena" sušuko "nesuprantu aš tokių investicijų!". Na aš tuomet galvoju, kad man šiaip nusispjauti, ką jis supranta, ir ko nesupranta. Bet jis neatlyžo. Žodžiu juokingai aš jam su savo užmiesčio nameliu atrodžiau, įspūdį padarė jam tik mano atsakymas į klausimą "kiek čia pas jus arų - 20 ar kiek?" - ne, sakau, čia 2 ha.

Toliau supeikė sprendimą dėti 15 cm storio putplastį po kojom, išjuokė, kad užtenka 5 cm. Ir patarė, kad vandeniui santechnikos vamzdžius dėti geriau ne putplastyje, o smėlyje, po putplasčiu. Tuomet jau įtartinai į jį pradėjau žiūrėti aš. Nepatiko man man tas mandrumas. Aš apskritai esu už tai, kad net darbininkus rinktis reikia tokius, kurie neerzina, su kuriais galima būtų maloniai bendrauti.

O apie tą apsimokėjimą - na, negaliu pasakyti, kad nemąsčiau apie tai. Mano apsisprendimas statyti namuką mažai civilizuotoje vietoje, gamtos apsupty grįstas pirmiausia begaliniu noru ten leisti laisvalaikį ir vasaras, turėti antrus namus, kurie kvepėtų atsipalaidavimu. Tačiau mąsčiau ir apie tai, kiek tai verta. Manau, kad geriau jau savo santaupas suinvestuoti į tai kas miela širdžiai, žvelgiant į tai kaip į kūrybos procesą. Verta pasistengti keletą metų pataupyti, susiimti, o neišleisti visko tik kelionėms ir pirkiniams. Tokią sumą, kokią "investuosiu" - niekada šiaip sau nesutaupyčiau, tiesiog pragyvenčiau. Taigi manau, kad šios statybos - tai būdas investuoti. Bet visų pirma, į svajonę :)

Na o kas įvertins, kiek likvidus yra beržų parkelis. Arba kad ir nuotabus kelias rudenį į sodybą? Va kelias į mano pusę :)

O čia jau važiuojant miško keliuku, duobėta kiek, jeigu lyja ar žiema - važiuojam kitu keliu, bet šis visuomet mielesnis, nes tenka pravažiuoti du didžiulius gražuolius ąžuolus :)

Visokie smulkūs užbaigimai

Statant namą iškyla siaubingai daug visokių smulkmenėlių. Apie šias smulkmenėles nei randi kur parašyta kad būtų, nei ką - tiesiog savaime gaunasi, kad iškyla klausimai. Ir tuomet galvoji, kaip čia geriau pritvirtinus, kaip čia gražiau užbaigus. Na galbūt ir ne viską idealiai gaunasi padaryti, tuomet reikia sugalvoti, kaip ištaisyti kokį akis badantį niuansą.

Taigi, pavyzdžiui, kaminą krosnėlei išmūrijom, aukštas ir lieknas, bet jo glausti prie sienos negalima - paliktas tarpas. Prie stogo jis nelabai kaip pritvirtintas. Taigi, kad jo kokia vėtra neišsiūbuotų, sumastėm pritvirtinti tokia metaline detale. Šį sekmadienį tą ir padarėm.

Štai detalė:

O štai aukštai po gegne ji apsikabinusi kaminą pritvirtinta:

Nuotraukoje gegnę, kuria nupjovėm, kad kaminą galėtume išmūryti, kol kas laiko lentos, pritvirtintos prie kitų gegnių. Šį klausimuką, taipogi eilinį niuansą, išspręsime jau kitais metais.

Čia va iš arčiau matyti kaip pritvirtinta:

Pritvirtinta taip, kad po milimetrą-kitą iš visų pusių tarpelis būtų nuo kamino. 

Na ir dar vienas dalykas - tai skardos vėjalenčių pritvirtinimas, nes jos tokios kiek atvėpusios buvo. Va tie atvėpimai ir netobuli skardų sudūrimai šioj nuotraukoj gerai matomi:

Galbūt kiek kampą ne taip pamatavome, o gal šiaip jos ir būna tokios, bet visa esmė tame, kad jas reikėjo tokiais specialiais varžtukais pritvirtinti, ir kad spalva dar atitiktų. Tuos varžtukus naudoja skardininkai kaminus skardinant, taigi iš jų juos ir gavome. Va:

Aplink visą stogą prisukta reikiamose vietose - viso 31 vienetukas sunaudotas:

Ir dabar viskas gražu lygu pasidarė, tie varžtukai labai simpatiškai atrodo :)

Na toliau kalbant apie tas skardas... nutinka, kad užtempiant kokias tai medžiagas, sakykim pakloto rulonus, apsidrąsko tų skardų kraštai. Štai fotografavau dar vasarą dengiant stogą - tie tokie pabalimai - tai nubrozdinimai viršuje skardos, ant kampuko:

Tai čia reikia specialių tokių dažų, irgi atitinkamo spalvos kodo:

Šitas reikaliukas dar turės būti padarytas - reikės ploną teptuką nupirkti, kad tvarkingai uždažytume, nes bonkutėje tai toks teptukas-monstras... Ir reikia paskubėti, nes visai nesinori, kad nubrozdinta skarda pradėtų rūdyti ir t.t.

Na ir dar viena detalė, kuri nedavė ramybės, bet galų gale tėtis sugalvojo, kaip visgi pritvirtinti karančius ir beveik ant nieko nesilaikančius kai kuriose vietose šlaitelius:

Tas vat šlaitelis kyšantis nei ant gegnės kokios, jo kraštas - koks metras, jeigu sniegas koks, tai žiūrėk ir nulūžtų. Poroje vietų taip - virš įėjimo ir virš terasos. Šiaip dabar jau matyti, kad būtų gerai buvę po papildomą gegnę namo išorėję buvę įrengti, bet tai tik dabar matosi... Tačiau štai kokį sprendimą pritaikėme:

Po galingą metalinį strypą pritvirtinome prie gegnių ir prie to laisvo kampo. Na dabar viskas iš širdies pritvirtinta, niekas nekabo.

Kai randi kokį sprendimą ir jį sėkmignai pritaikai, daug džiaugsmo būna :) kaip ir daug streso ir galvos skausmo, kol jo nerandi ir ieškai. O tokių dalykų statybose begalybė. Patirtis - "nereali", ir ją tik praktika diktuoja. O aš tai kaip tas pėdsekys visur viską fotografuoju. Be fiksavimo šie dalykai labai greitai iš atminties dingsta. O vat gal jie, tokie smulkūs ir atrodytų nereikšmingi, kam ir pagelbės kada...

Karutis

Šiaip jau apie tai turėjau parašyti prieš kokius dvejus metus, kai tik viskas prasidėjo... Karutis - vienas reikalingiusių daiktų statybose. Ir jeigu užsiimant kokia gėlininkyste jums dar gal ir tiktų tokie, kurie parduodami senukuose ir ermitaže, tai statybose tokie atrodo kaip absoliučiai netinkami. Karutis turi būti tvirtas ir piktas, o ne gležnas ir gražus. Karutį sumeistravo tėtis, rado kažkokius ratus, nusibraižė brėžinuką, kažkur susiveikė storos skardos ir paprašė viską suvirinti. Pritvirtino medines rankenėles, nudažė žalia spalva. Stipriai ir nuoširdžiai rekomenduoju šį modelį.

Vienintelis jo trūkumas - jis be kojelių, į kurias galėtų atsiremti. Kojelių iš pat pradžių nepadarė, taigi taip ir liko, gal kažkaip pavyks jas prilipdyti kitąmet.

Labai patogu, kad rankenos sujungtos - tuomet ne tik stumti galima, bet ir "įsikinkius" tempti. O tokią galimybę turėti yra būtina. Ypač jeigu jūsų sklypas - su visokiais kupstukais, kurmiarausiais, duobutėm,  ir kitais kyšančiais dalykais, iki kurių sutvarkymo rankos (ir kišenė) niekaip nesiekia, kol nebaigta su namo statybomis. 

Štai  ratas pritvirtintas:

Čia ir vidinės pusės:

Na o čia karučio "pilvukas" - visa konstrukcija matoma:

Na o čia iš viršaus, jau ne visai žalios spalvos, nes ir - žvyras, ir žemė, ir skalda, statybinės mežiagos... ir kas tik nevežiojama juo. Smarkiai jis naudojamas ir jo tvirtumu negalime atsidžiaugti.

Gal kam pagelbės nuotraukos, nes deja nusipirkti nieko panašaus nebūna, o jeigu kažkas tik iš tolo link tvirtesnio ir ištvermingesnio - tai kaina tokia nepadori labai būna...

Kaip mes pavėsinę statėme

Pavėsinė, iškart galiu pasakyti, dar nebaigta - tarpų tarp klinkerio plytelių glaistymą palikau kitiems metams. Bet visgi tai tik mažiukas niuansas, kaip ir baldai joje. O šiaip pavėsinė jau yra - tai civilizacijos sala šiame mūsų 2 ha laukiniame miškelyje.

Instrukciją, kaip klijuoti klinkerį aš kada nors parašysiu (galvoju, gal išlaukti pavasario, ir rašyti tik įsitikinus, kad tas klinkeris neatšoko...) - bus tokia kaip ir moteriška klinkerio klijavimo instrukcija :)

O dabar filmukas - štai į 5 minutes sutalpinau pusantrų metų veiksmą! Kaip mes statėme pavėsinę.

Ieškomos: lauko durys į katilinę

O kur galima būtų kreiptis dėl durų metalinių, paprastų, į katilinę. Man su šiuo reikalu fantazijos pritrūko - arba siūlo siaubingai brangias, arba nesugeba pasiūlymo atsiųsti. Anksčiau buvo tokia parduotuvė "Pasidaryk pats" - ten būdavo kažkoks pasirinkimas šių paprastų dalykų, dabar va ir parduotuvės nebeliko, hm...

Reikalas tame, kad didelių labai reikalavimų šilumos varžai čia nekeliu, bet turėtų atrodyti padoriai, lengvai, šiuolaikiškai - na, negadinti namo fasado. Pristigau informacijos net ieškodama internete. Atrodytų - tokia rinka, tokia paklausa, ir štai - strigau su tokiu banaliu dalyku.

Būčiau dėkinga, jeigu pasidalintumėte idėjomis. Tik reikia turėti omeny, kad būtų aplink Vilnių :)

Beje, ar užsiauginote moliūgų šiemet? Pas mane matyt dėl to, kad per vėlai pasodinau, nesunoko... Kitąmet labiau pasistengsiu, kad būtų Helloweenui :)

Kaminai pagaliau apskardinti

Kaminą apskardinti - ne juokas. Sprendžiant iš to, kiek man truko pagaliau pabaigti šį neįtikėtinai daug laiko ir kantrybės pareikalavusį reikalą, tai - vienas sudėtingiausių namo statybos etapų, ūūū...Vat taip, kažkoks košmaras :)

Žodžiu, nuostabu yra tai, kad šiandien pagaliau pabagtas skardinti pagrindinis sodybos kaminas. Sunku net patikėti, nes bendravimas su skardininku prasidėjo dar gegužės mėnesį - tiesa, kalba tuomet ėjo apie pavėsinės kaminą. Tuomet man sunkiai pavyko gauti pasiūlymą, mečiausi ieškoti kitų skardininkų, bet bėda - jie arba labai užimti ir gali skirti laiko "po mėnesio" arba...ruošiasi emigruoti, ir tai jie ruošiasi "rytoj". Ačiū, beje, ir šio tinklaraščio skaitytojams, skambinau ir jūsų duotais kontaktais - užimti baisiai visi, deja. Taigi nusprendžiau, kad kaminus gali po truputį apskardinti ir skardininkas, į kurį aš kreipiausi iš pat pradžių ir kurį man rekomendavo židinių meistrai. Na, žodžiu, maždaug vasaros vidury aš jau konkrečiai sutariau.

Bet skardininko profesijos žmogui žodis "sutariau" turi absoliučiai kitą prasmę, paslaptingą, mano proteliu nesuvokiamą. Po grasinimo rugpjūčio pabaigoje, kad jau tikrai man jo paslaugų nebeprireiks, teikėsi apskardinti pavėsinės kaminą. Apie tai rašiau, ir tai buvo sudėtingiausas kaminas, nes ten ėjo kalba ir apie izoliavimą, kad viskas būtų saugu.

Tuomet jau lyg ir greitais tempais apskardino ir kaminą, skirtą krosnelei, ir jau jau pagrindinį didžiausią kaminą, ir kažkaip vat ėmė ir ne taip ten kažkokią skardą išlankstė. Ir nutrūko taip sunkiai prasidėję skardinimo darbai. Lėtai ėjo rudens savaitės, skambinau, rašiau, tariausi, kiek "jau šią savaitę" ir "jau rytoj" aš girdėjau... Po velnių, paskambinau prieš keletą dienų ir sakau: "atvažiuosiu sekmadienį - bus neapskardintas kaminas, net neskambinu - imu kitą skardininką, o kas padaryta - tai man vadinasi pasisekė" - na, esmė tame, kad leidau suprasti, kad už padarytus bet ne iki galo darbus mokėti aš nesiruošiu. Och, baisus aš žmogus. Na bet - kaminas šiandien pagaliau apskardintas:

Su stogeliu toks, kad lietus nelytų. Ir iš trijų šonų tokios grotelės padarytos, vendiliacijai - ten jų trys tų ventiliacinių kanalų tame kamine.

Kaminas krosnelei taip pat su stogeliu:

Na o pavėsinės kaminas be stogelio, nes metalinis apvalus kaminas gana aukštai iškeltas dėl tos priežasties, kad pavėsinė tarp medžių tūno ir dėl viso pikto, kad trauka būtų:

Kiek konkrečiai man kainavo kaminai, negaliu kol kas pasakyti, nes tas skardininkas matyt skaičiuos viską taip pat lėtai, kaip ir ruošėsi darbams. Pažadėjo iki Kalėdų, ir šia jis rimtai ištarė šį šventinį žodį. Man visgi norėtųsi užbaigti tokius sudėtingus santykius nepalyginamai greičiau, taigi bandysiu neduoti ramybės ir tikiuosi bent iki žiemos pradžios išmušti prisipažinimą, kokią sumą pinigų aš skolinga. Nes išsiaiškinti pasiūlymo prieš skardinimą man kaip bebūtų keista, nepavyko. Būna ir taip, pasirodo.

Tiesa, mano kaminams nereikėjo taip vadinamo sijonėlio iš skardos, nes dengiant bituminėm čerpėm viskas labai sandariai padaroma bedengiant stogą. Buvau gana išsamiai aprašiusi štai čia, rašydama apie kaminą krosnelei; na ir šiek tiek čia, kai ruošiamas buvo didysis kaminas.

Tikiuosi, trauka bus gera, tos kepuraitės gali ir trukdyti - matysim, kai jau naudojamasi tuo kaminu bus. Kol kas belieka tikėtis, kad tiek suinvestavus į kaminus, ir viską darius pagal taisykles, kaminai veiks taip, kaip priklauso.

Medžių netrūksta, bet sodinam dar

Prieš savaitę važiavome ieškoti liepaičių miške. Nors vasarą jų ten buvo berods, bet kai nuvažiavome spalio 20, beveik visi lapai nuo medžių nukritę, ir jaunos liepaitės visiškai pasimetė... Todėl išsikasėm keletą kitokių medelių. O liepaites nesunku supainioti su guobomis, bet kadangi ieškojau tų liepų su žinovais, kurie kramtė ir uostė nulaužtas medžių šakeles, ir taip nustatinėjo, kur liepa, kur guoba, o kur dar kažkas - na, žodžiu, buvo netikėta ir man labai net paslaptinga :)

Per savo darbus ir komandiruotes nelabai spėjau spalio mėnesį tinkamai išnaudoti sodyboje, bet tai nieko baisaus, vis tiek kažką spėjau.

Taigi išsikasėm klevą, keturis putinus ir... gluosnių svyruoklių! Gluosnis svyruoklis jau spėjo tapti mano svajonių medžiu, kažkada rašiau apie jį.

Kadangi tą sekmadienį orelis pasitaikė nekoks, tai tik spėjom medelius parvežti ir kiek apkasti šaknis

Štai taip galima medžius ir žiemai palikti iki pavasario, tačiau sodinsim dabar :)

Na o gluosnius išsikasėm ne miške, o šalia tvenkinio. Vilniuje šalia buvusio Lietuvos kinotearto auga didžiulis gluosnis, visiems gerai žinomas. Tai tie maži gluosniukai - kažkada nugnybtos šakelės ir prigijusios. Ačiū Jonui už tai, kad pasidalino gluosniukais. Net trimis :)

Aš du gluosnius pasodinsiu iš abiejų pusių keliuko, kuris skiria mano sklypą į dvi dalis, ir kuriuo įvažiuoju į savo sodybą. Kai užaugs - bus tokie gražūs dideli "vartai" :

Nes dabar įvažiavimas gana nykus. Na o pasodinome gana toli nuo kelio, nes gluosniai svyruokliai gana platūs išauga. Šalia pasodintų gluosniukų - po kuoliuką, ir pririšom, kad būtų už ko laikytis.

Šiandien spėjom tik porą gluosniukų tepasodinti, fui koks lietus, kiaurai permirkau. Trečią gluosniuką kol kas nežinau kur pasodinti - norėtūsi parke, maždaug netoli būsimosios pirties, tačiau sunku bus vietą atitaikyti. Na žiūrėsime...

O kalbant apie medžius ir aplinką, tai dar baisiai noriu pasidžiaugti puikiai augančia pušaičių gyvatvore. Prieš pusantrų metų pasodinome, kad užaugusios dulkes nuo žvyrkelio prilaikytų. Pušys labai sparčiai auga - kai kurios jau iki 1,70 m pasistiebė. Jau greitai galima bus ir karpyti, kad labiau ir į plotį augtų, tankėtų. Štai jos, gražuolės:

O su pušų karpymu tai vis darau ekperimentą su viena tokia, kuri vos leisgyvė buvo - kažkada kažkokiu būdu ja bevei sulaužė sunkvežimis. Aš ją pradėjau karpyti. Nukirpus virūnę, skuba konkuruoti šoninės šakos, ir tokiu būdu medelis tankėja. Čia jis po pirmųjų apkarpymų, įvykusių prieš metus:

Na ir vėl nukerpu dvi konkuruoti pradėjusias viršūnes:

 bac bac, ir štai:

Pušaitė sumažėjo, bet tokia apvalesnė ir tankesnė atrodo:

Kažkada pradėsiu karpyti pušaičių gyvatvorę, nes nenoriu, kad ji virstų aukštų pušų siena, norėtųsi ne aukštų, bet tankių, kad stabdytų ir dulkes nuo žvyrkelio, ir žvilgsnius pravažiuojančių ir praeinančių :)

Na o liepaičių rasti nepavyko šįkart kažkaip. Apskritai jų sunku rasti - šalia didelių liepų jos dažnai per arti auga, veik iš šaknų. O man taip norisi kelių liepų - kažkada būtų liepžiedžių...

Tai, kas įkvėpia. Šįkart apie aplinką

Jeigu man dabar būtų 18 ir reikėtų rinktis profesiją, tikriausiai aš vietoj ekonomikos fakulteto rinkčiausi kokią tai žemės ūkio mokyklą ir studijuočiau landšafto architektūrą. O gal aš tai visgi padarysiu kada nors. Kai išeisiu į pensiją. Čia be ironijos.

O dabar apie tai, kas mane įkvepia. Tai greičiausiai vadinama Olandiškaja banga ar kažkaip panašiai. Bet yra toks olandų kilmės "gėlininkas" Piet Oudolf, kurio sukurti sodai, gėlynai man tiesiog užgniaužia kvapą. Ir tai atrodo taip natūraliai, taip netvarkingai ir kartu darniai, harmoningai, taip įkvepiančiai.

Štai:

Ir jie labai skirtingi, įvairių spalvų, išdėstymo, bet visi nuostabūs..

Ir kas dar žavi, jie gražūs net žiemą - nes tie augalia su šerkšnu ir apsnigę atrodo lyg pasakoj:

Čia oficialus pono Pieto puslapis: http://www.oudolf.com/piet-oudolf

Galima nusipirkti jo knygų, bet jos napadoriai brangios... Hm... reikia gal paprašyti šeimynos susimesti man dovanai? Kalėdos ne už kalnų :)

Kaimynai

Kaimynai...labai aktuali tema. Ypač kai ryžtiesi iš Vilniaus išvažiuoti keliolika km tolėliau. Visuomet susimastau - kodel taip arti Vilniaus kaimai tokie baisūs. Tačiau po truputį kraustosi į tuos kampelius tokie kaip mes, po truputį lietuvinsime šį kraštą :). Tai beje, ne mano sugalvotas posakis, o vieno kaimyno, kuris avis - škudes netoliese augina, pareiškimas.

Taigi. Istorija pažinties su pirmoju kaimynu yra tokia "chamavota". Nusipirkau aš sklypelį, ir kadangi jis gana didelis - ėjau savo brangių širdžiai dviejų hektarų apžiūrėti. Tolimiausias sklypo kraštas, kuris kokių 200 m nuo namuko dabar - labai gražiai su kaimyno sklypu didžiuliais senais beržais ribojasi. Beržai - mano teritorijoj. Nudžiugau, nes man medžiai patinka, taigi augs čia ir puoš apylinkes. Ir atskuba štai kažkoks senukas nesiskutęs smarkiai, nespėjau jam "labadiena" pasakyti, jis man rėkia rusiškai "Aš jums nepasirašysiu!" Hm, nieko man ir nereikia sakau, pasirašyti. Na neverta aprašinėti istorijos, kad jis pradėjo įrodinėti kad tai jo žemės, ir jis paduos mane į teismą ir t.t. ir t.t. Na, tradiciškai čia manau. Man nusispjauti, būsiu su juo atsargi.

Šiemet tas kaimynas pareiškė, kad turiu nupjauti didžiuosius beržus, nes jie gali išvirsti. Šimtą metų auga, o dabar virs jie. Raunasi, galvoju...

Na ir šį savaitagalį jau supratau kad tikrai nori užsirauti, nes radau ant savo sklypo tokį šiukšlyną - ne, ne tradiciškai menkas šiukšlytes - butelius, varškės ir jogurtų pakelius ir skudurus (kuriuos balandžio mėnesi surenku, nes vėjas ištaršo po mano teritoriją) - o išardytus automobilius. Štai, mano sklypas po dešinę, sklypo riba maždaug kur tas aukštas kuolas įbestas...

O bendras vaizdas šių kaimynų toks:

Visa laimė, kad tai toli, nuo namuko jų per beržų parką nesimato, bet mano daržas šalia, ir kaskart labai nejauku. Taigi galutinai supratau, kad tvoros tikrai reikės. Manau statant tvorą palei šią sklypo ribą - bus konflikto, todėl kol neaptversiu sklypo su nameliu dalies, čia nieko nedarysiu. Nenorečiau buko žiauraus keršto sugadinant ką statybose. Kitąmet, rudenį manau galima bus tai įgyvendinti - tiesiog palei ribą pastatyti tvorą. Ir taškas. Dar vijokliais užauginti, kad mažiau to bardako matytųsi...

O štai kita kaimynė - artimiausia, senutė, vardu Zuzana. Negali atsidžiaugti, kad kaimynus turi, iš nuobodulio vis aplanko. Kaimiškų kiaušinių vis padovanoja, obuoliaujam pas ją, elektrą skolinomės. Žodžiu, pasisekė su tokia kaimyne labai!

Trečias kaimynas, kitoj žvyrkelio pusėj - ūkininkas Antonis. Na ūkininkas - tai stipriai pasakyta. Nežinau, ar gali vadintis ūkininku žmogus, išaręs lauką, po to pamiršęs ten ką pasėti, susizgribęs po kelių savaičių - ant sudygusių piktžolių užsėjo grikius. Tie grikiai pro piktžoles niekaip neprasimušė, o Antonis mįslingai žiūrėdavo į lauką "ir ko tie grikiai neužaugo šiemet...?" Svarbiausia buvo neprunkštelėti, nes dar įsižeis. Nes rimtas žmogus gi kaime :) Iš jo kaip iš ūkininko tikėjausi pagalbos - išarti žemę rudenį ir pavasarį, bet pažadukas, žada žada nepadaro, na tuomet teko ieškoti pavasarį kito traktoriaus savininko, taip aš ir užsiroviau ant dar vieno, bet jau tolimo, iš gretimo kaimo, kaimyno, su kuriuo susijusi gręžinio istorija :)

Dar viena įdomi istorija - ogi kitam kaimo gale pasirodo sodybą turi tėčio draugo geras bičiulis, tautodailininkas Jonas Bugailškis, čia tas kur prie Aušros Vartų turi savo dirbtuves. Nuostabių ten dalykų pas jį sodyboje yra iš medžio, kada nors norėčiau ir savo sodybai užsakyti kokią nors pelėdą ar dar ką :) Atradom šią kaiminystę visai netyčia, kai tėtis pasigyrė savo bičiuliui, kad dukra sodyba stato, iš karto - kur, į kurią pusę, o taigi ten ir Jono sodyba. Šiemet labai smagiai Jonines su visom tradicijom buvome pakviesti atšvęsti - pirmąkart gyvenime teko tikras Jonines švęsti. Tikras lietuviškas, lenkiškam kaime :) Ten ir susitikau aną dar vieną tolimą kaimyną su užmojais "lietuvinti šį kraštą".

Įvairūs tie žmonės čia: pikti, nuoširdūs, kūrybingi, asocialūs, savanaudžiai, dosnūs, agresyvūs, draugiški.

Apibendrinant galiu pasakyti - TURĖTI TVORĄ aplink skypą, įvertinus kaiminystės įvairovę, yra GALUTINIS. Ir ne tik gyvatvorę, kaip anksčiau galvojau. Kadangi tvoros daug, tai bus pigus sprendimas. Bet įjungus fantaziją pasistengsim, kad būtų ir pagal galimybes padoriai atrodanti.

O su tom avim škudėm tai istorija tokia juokinga gavosi. Pasigyrė tas kaimynas kad škudes turi. Aš susižavėjusi sušukau - "o škudes jūs mėsai ar vilnai auginat?" O jis man tokiu tyliu žemu balsu - "na...mes...jos mums kaip ir šeimos nariai, kartu su mumis gyvena..."

Och tu velnias, galvojau iš gėdos sudegsiu. Kanibalė! :)

Žiema bus

Būtu labai nesmagu, jeigu žiema užsitęs iki pavasario vidurio. Trimituoja čia visi, kad bus ilga ir šalčiausia žiema, o specialistai iš tų prognozių kaip suprantu tik juokiasi: http://grynas.delfi.lt/gamta/oru-paradoksas-kodel-klimatui-sylant-ziemos-salteja.d?id=63046516

Kažkaip nesinorėtų kaip ir šiemet balandžio vidury lipdyti sniego senio...Labai aktyvus sezonas nusimato nuo pat pavasario, labai daug ką reikės spėti. Siaubingai pavydžiu tiems, pas ką "dėžutė" jau uždaryta ir apšiltinta ir galima spjauti į tą žiemą ir ramiai po truputį darbuotis sau viduje :)

Kitavertus yra jau pavėsinė su židiniu, jame galima bus ką išsikepti kad ir šaltą žiemą, na ir karšto vyno susiorganizuoti. Ir susitarti, kas vairuos :)

Kaip atrodo pavėsinė, greitai parodysiu, ši vasara man asocijuojasi su žodžiu "klinkeris", na ir apie darbų seką kitam sezonui kaupiuosi parašyti. Įdomiai ten viskas bus, pertvaroms mūryti namo viduje blokeliai kiek koreguoja etapus ir darbus. Žiūrėsim, kaip pavyks, reikės daug organizacinių sugebėjimu, hm.