Tai kas gero Čelsio parodoje?

Pradėkime nuo to, kaip reikia apsirengti :) 90 proc. moterų šioje parodoje - su gražiomis dažniausiai gėlėtomis is spalvotomis suknelėmis. Nes britams tiek ši paroda, tiek apskritai sodininkystė ir daržininkystė yra ganėtinai aristokratiškas užsiėmimas, turintis labai gilias tradicijas ir...kainuojantis labai...labai brangiai. Taigi džiaukimės, kad Lietuvoje mes galime turėti žemės gabalėlį šalia namo ar sodybos, nes tūlam londoniečiui tai nepasiekiami dalykai. Taigi - į Čelsio parodą susirenka ramūs, malonūs, puikiai nusiteikę, gana pagyvenę, aristokratiškos išvaizdos britai, gyvenantis dažniausiai ne Londone, o kur nor toliau, gal...kokiame dvarelyje. Ir kiti - aš pavyzdžiui ten buvau su džinsais, sportiniais bateliais ir juodu džemperiu :)

Paroda susideda iš kelių dalių: įrengtų sodų - tų, apie kuriuos visi šneka, dėl kurių apdovanojimų varžosi sodininkai - žvaigždės, pasiruošimas kuriems trunka metus. Kiekvienas toks sodas turi rėmėją, nes be didelių investicijų tokio įspūdingo kūrinio tiesiog nesukursi.. Kita dalis - didžiulis paviljonas, kuriame prekiaujama sėklomis ir sodinukais - ten irgi įrengti gražūs augalų sodeliai - tokių, kuriais prekiaujama. Tuomet lauke išsidėstę dideliuose stenduose įvairūs meno, apšvietimo, statinių (pavyzdžiui šiltnamių) atstovai. Ir dar yra gausybė mielų palapinių teritorija, kur jau smulkesni dalyviai prekiauja viskuo, kas tik susiję su kiemo ir namų jaukumu, įrankiais (dažniausiai japoniškais), drabužiai, batais, nameliais paukščiams - begale mielų gražių dalykėlių.

Taigi, jeigu apie Čelsio parodą girdėjote tai, jog čia galima vaikščioti po puikiai įrengtus sodus - tai realybė kiek kitokia - parodoje tai užima nedidelę dalį (bet įspūdidngiausią ir įdomiausią). Į sodus žinoma niekas neįleidžia - į juos gali pažiūrėti tik iš šalies, mandagiai sulaukęs savo eilės prasibrauti per žmonių minią prie užtvarėlės. Visgi ta didžiulė žmonių minia - tai kupina meilės augalams ir grožiui minia. Visi įkvėpti, švelniai paglosto kokią žolelę, atpažinę augalą švelgiai susižavėję ištaria jo pavadinimą - tai stebėti ir girdėti labai labai miela. "Oh, its Geum... Geum!" - lyg koks vaikas susižavėjęs rodo senukas į žiognagę savo senutei, jie stovi šalia manęs, o aš suprantu kad žiognagė "Totally Tangerine" labai mėgiama pasaulinio garso sodininkų - nes būtent ji čia kombinuojama su šalavijais, dekoratyvinėm morkom - ir pan. Žiognagės sodinamos ne debesėliais, o pramaišiui su kitomis, dažniausiai melsvo - violetinio atspalvio gelėmis ir atrodo nuostabiai.

Gausa. Augalai čia soduose susodinti labai tankiai. Bandžiau įvertinti - į vieną kvadratinį metrą tikrai minimum 20 augaliukų. Žinoma, jie čia sukišami visi vienu metu, taigi gražiai persipynę, niekas nieko neužgožia, neišstumia. Česnakai žydi gražiai pasistiebę ant ilgų kotelių - jų lapai nupjauti ir negadina vaizdo. (Aš kažkaip česnakų lapų nekerpu ir jie ganėtinai gadina gėlyno vaizdą..) Na ir žydi matyt kiek kitu laiku viskas - pas mus česnakai ir šalavijai žydi skirtingu metu sakykim. Šie įrengti sodai vėliau perkeliami į realias vietas (jie ir kuriami atsižvelgiant į tai, kur vėliau įsitaisys suvisam) - man vat įdomu būtų pamatyti, kaip po kokių 3 metų atrodo tie 20-25 augalų susotintų į 1 kv.m. 

Nudžiugau, kai savo akimis įsitikinau, kad rožes ir bijūnus sodina taip pat kartu su kitomis gėlėmis. Pas mus Lietuvoje dažniausiai būna ar pavienės rožės ar rožynai, čia gi - jos persipina su kitais augalais, aplink nepaliekant matomo grunto. 

Soduose nėra daug žolinių augalų. Bet suprantu kodėl - tai ne jų metas. Kaip nepamatysi ir kitų augalų, kurių grožis atsiskleidžia persiritus vasarai į antrą pusę. Taigi olandiškos bangos čia nematyti. Bent jau man susidarė toks įspūdis, kad šiemet buvo dvi kryptys: pirma - labai daug pavėsio gėlynų - su paparčiais, melsvėm, kukmedžiais, rodžersijom, tos pačios rožės, rusmenės, žiognagės, pramaišiui su šalavijais, kraujažolėm, dekoratyvinėm morkom ir... žemuogėm. 

Šiame pavėsio sode man labai patiko vandens talpa - spalvų čia nedaug, tačiau daug faktrūrų, taip ir norėjosi prasieiti tuo takeliu.

Antra - aš juos vis vadinau "žili gėlynai" - tarp akmenų ar tarp betono ar smėlyje augantis augalai. Kodėl "žili" - va kodėl:

Na o laimėjo japoniškas sodas "Tea garden". 

Jį sukūrė žymusis Kazuyuki Ishihara, kuriam tai - jau berods 13 aukso medalis Chelsea parodoje, kurioje jis pristatinėja savo kūrybą nuo 2006 metų. 

Kas man patiko labiausiai?

Iš sodų mano du favoritai: japoniškas (patiko dar prieš sužinant kad jis laimėjo) - ir kaip dažnai nutinka - mane tiesiog pavergė miela detalė - apsamanoję nedideli akmenukai:

Aš galvoju, kad tai galima padaryti ir pas save sklype, pavėsingoje vietoje. Tikrai pabandysiu, pamatysime, ar gausis.

Na o antras - man labai patiko Monty Don sukurtas sodas, pavadintas "Dog garden". Šią nuotrauką paėmiau iš "Gardenersworld":

Labai gražus, nuostabus sodas - apart ervės jaukumo ir augalų gausos ir įvairovės jame labai gražūs bordiniai akcentai:

Jeigu sekate Monty, žinote kad jis yra didelis šunų mylėtojas. Kurdamas šį sodą jis norėjo, kad jame būtų gera ir šunims - nieko ypatingo ten šia tema nesimato, tai tiesiog paprasti dalykai, kaip kad būtų pavėsinga vieta, kur augintinis galėtų pasislėpti nuo saulės, vanduo pasiturškenimui. Lietuvos sodybose šunys jaučiasi dar puikiau, nes dažniausiai turi ir nemažą ervę išsilakstymui :) 

Spalvos. Gėlynuose dominuoja melsva. Galbūt toks gegužės metas, tikrai daug melsvos spalvos. Britai įsimylėję į šalavijus, katžolės, irisus, daug snapučių. Bordo akcentai man krito į akį daugelyje sodų:

Ir dar britai įsimylėję į rusmenes, na ir lubinus :) Turiu įtrimą kad vėliau jų soduose pradeda karaliauti blakėžudės - nes jaučiasi ta simpatija statiems augaliukams :)

Nepaprastas Paprastumas.  Aguonos. Morkos. Žemuogės. 

Draugiškumas. Bitės. Kamanės. Jų - gausybė, jos visur. Ir niekas jų nesibaido, ir jos nieko nebaido - tūpčioja nuo žiedo prie žiedo, dūzgesio nesigirdi per žmonių balsus, bet žiūrėti jas man visuomet be galo gera...

Išrenkamas ir metų augalas - šiais 2025 metais tai žavusis  jazminas 'Petit parfume Pink'. Aš soduose deja jo nepastebėjau, tiesiog neužmačiau. Daugiau apie metų augalus - čia.

Jeigu paroda būtų vėliau - tikiu, kad pamatytume ir skėstašakių astrų, arunkų, perovskių, kemerų, šlamančių varpinių. Bet Chelsia vyksta gegužę, ir reikia neapsirikti nei su tokios gausybės konkuruojančių augalų suderinimu, nei su tendencijomis, nei su spalvomis. Viskam savo laikas ir vieta. 

Išbetonuotas nestandartinių formų takelis

Mūsų sodyboje tiek daug daryta darbų savo rankomis! Ir tiek daug sugalvota bei sukurta kaip padaryti gražiai ir kartu paprastai, na ir pagaliau taupiai. Taupiai kartais ne todėl kad taupai, o dėl to kad tokia jau gyvenimo filosofija - smagu daryti pačiam, nes jautiesi tikru. Galinčiu sukurti, sugalvoti, padaryti. Ir ne mažiau svarbu po to - džiaugtis tuo, ką pararei.

Man visuomet patiko betonuoti takeliai nelygių keistų formų. Manau kad mano sodyboje toks variantas puikiai tinka. Kodėl? Todėl kad čia karaliauja gamta, čia daug augalų auga natūraliai, o visa kita bandau kažkaip įkomponuoti. Pagaliau man asmeniškai tokie takeliai atrodo moderniai, nenuobodžiai.

Žodžiu daug nefilosofuojant - sumąsčiau ir nubraižiau takelio formas. Gavosi keturios skirtingos formos. Mano mielas a.a. tėvelis taip skubiai ėmėsi jas pagal mano brėžinius gaminti... Jo rankose visi darbai degte degė. Tos formos metus pralaukė kybodamos pavėsinės palubėj. Na ir pribrendo. Išbetonavome gražų takelį, kurio rezultatu - tiek išvaizda, tiek funkcionalumu esu baisiai patenkinta. Svarbiausia - mano kūryba, tėtės meistrystė ir mūsų su vyru ryžtas prasidėjus rudeniui dar speti jį "ant žiemos" išbetonuoti.

Rezultatas, kuris jau peržiemojo, per žiemą įrodė kad nėra slidus, niekas neišsikilnojo, ir kas ne mažiau svarbu - labai džiugina akį - atrodo štai taip:

Kaip viską darėme. Formų padaryta buvo po dvi kiekvienos. Taigi pirma aš jas išdėliojau kad gražiai žiūrėtųsi ir kad žingsniuoti per jas būtų patogu - kad nereikėtų kojos stengtis taikyti, o tiesiog eini ir pataikai ant plytelės. Pradinis išdėstymas - nuo laiptų į namą link parkavimo aikštelės (tuo metu ten plastikinį korį sudėję buvome ir žolytę sėjome):

Tuomet kiekvienai formai škasėme po duobę - platesnę, kad patogiai formą įdėti būtų galima, ir gylio tokio, kad dar smėlio pagalvę galima būtų padaryti:

Smėlio, gal tiksliau žvyro, subėrėm kokių 15 cm storio sluoksnį:

Tata sudėjome armatūros "tinklelį". Armatūra - 6mm. Tam, kad armatūra negulėtų tiesiai ant žvyro, o būtų kieik pakelta (ir atsidurtu betone, viduriuke), mes tiesiog akmenukus po mazgais padėjome, o armatūra tarpusavy plona vielute sujungėm. Štai taip:

Na ir tada pylėme betoną, sumaišę cementą su žvyru:

Nuimdami betono perviršį nuo paviršiaus darėme tai su mediniais pagaliais, kad paviršius toks liktų kiek "šiurkštokas" ir dėl neslidumo ir dėl grožio:

Va visi išbetonuoti. Šiai p sudėlioti juos ir patogiai ir gražiai buvo kartais ne tiap jau ir lengva, nes vienoj vietoj reikėjo, kad tarpe lietaus vamzdis, einantis po žeme, tarp plytų ir viso jiems ruošiamo pagrindo tilptų. Taigi vazdas jau ryškėja:

Tam kad būtų be problemų jas nuimti viskam sustingus, tie mediniai rėmai buvo susukti medvarščiais - taigi kiek atsukus ar net tik atlaisvinus - rėmas praplatėja ir išsiima gan lengvai. Vėliau gali atgal susukti ir naudoti formą vėl:

Štai tas pavirčiaus formavimas:

Na ir beliko sustingus sukietėjus nuimti formas bei nušlifuoti kraštelius, kurie aštrūs ir grąsina įpjauti jei basas vaikštai:

Na ir štai rudenį jau išdygus pasėtai žolytei aplinkui, vaizdas atrodė taip:

Rašau šį įrąšą jau praėjus žiemai - norėjau įsitikinti, kaip išgyvens žiemą, ar nebus slidūs, ar patogu vaikšioti (ar pataikėm į žingsnį) ir apskritai ar džiugins akį kaip kad sumanyta buvo. Reziumė - šaunus sprendimas, atrodo puikiai, ir patogu.

Automobilių parkavimo aikštelėje - plastikinis korys. Galbūt bus ir žolytė.

Sodyboje nenorėjau trinkelių. Jos pas mus labai populiarios, nes daug kam gražu. Man gražu arba skalda, arba žolytė. Vat trinkelės man būtų gražios, jeigu kokiom samanėlėm apaugusios būtų.. rimtai :) Suprantu, kad mūsų klimato sąlygos taip pat yra padariusios didžiulę įtaką tai meilei trinkelėms. Žodžiu,  mano noras gyventi gamtoje sąlygojo ir pasirinkimą - automobilių parkavimo aikšelėje noriu žolytės. O štai kaip tai pasiekti, kad ir žiemą, ir ankstyvą pavasarį tai būtų lygi ir be problemų važinėjama aikštelė?

Turbūt reikia žinoti, kaip tą daryti, o čia...kaip visuomet problėmėlė. Ieškojau informacijos įvairiuose šaltiniuose - na visur rašoma ir rodoma, kad plastikiniam koriui pagrindą paruošti taip pat, kaip ruošiamas norint užpilti skalda. Tik bėda tame, kad tokį sumuštinį po juo klojant ir užpylus žeme tik tiek kiek korio yra, t.y. 4-5 cm, žolytė nelabai te augs, nes jos šaknims reikia daug storesnio žemės sluoksnio. 

Buvo siūlančių man tiesiog neruošti jokio pagrindo, o tiesiog dėti korį, pilti žemę ir sėti žolytę. Man tokia mintis nepasirodė labai nuostabi. Galbūt ji ir tinka kažkur, kur žemė ne tokia "pliurzė" pasidaro su atlydžiais, galbūt ji ir pas mus tiktų, bet tas "galbūt" man neužteko.

Įrašo pabaigoje - finansai. Tik noriu iškart pasakyti apie užmojį - parkingą norėjome pasidaryti už tiek pinigų, kiek gausime (jau gavome) kompensacijos už saulės jėgainę. O tai yra apie 120 kv m parkavimo aikštelės už 3 300 eur. Ir taip taip, viską darėme ir organizavome savo jėgomis :)

Na ir iškarto patarimas planuojantiems tokį patį darbą - visa tai daryti pirmoje vasaros pusėje, nes kai man darbai nuslinko link rugsėjo, žolytė nespėja įsitvirtinti ir gerai įsišaknyti, taigi ji pernelyg gležna palieka rudeniškos pliurzės ir automobilių ratų kombinacijai. Kaip kad mums nutiko :)

Taigi grįžtant prie "sumuštinio" - plastikinio korio, kuris užsėjamo žolyte, atveju štai toks:

1. Nukasamas gruntas apie 30 cm

2. Pilama 10 cm smėlio - trombuojama būtinai

3. 20 cm skalda SUMAIŠYTA su augaliniu gruntu (proporcija 50/50) - gerai sutrombuojama. Skalda gana smulki turi būti, pvz 11/16 frakcijos 

4. Dedamas korys

5. Užpilamas augaliniu gruntu

6. Sėjama žolytė. Uždengiama agroplėvele, laistoma.

Štai taip. Žolytės šaknims būtina žemė, dėl to ir maišomas su skalda augalinis gruntas, kad žolė augtų - šaknys galėtų eiti gylyn. Tokio eiliškumo ar "sumuštinio" aš nesu aptikusi nei interneto straipsniuose, nei pas korių pardarvėjus, nei visagaliam youtube (nei lietuviškai, nei angliškai, nei rusiškai, nei lenkiškai). Tai tikiuosi šis mano įrašas pasitarnaus besidomintiems :)

Na o mano darbų eiliškumas buvo kiek sudėtingesnis, nes aš dar prie viso to užsiėmiau ir sklypo aplink namą išlyginimo darbais. Tuos darbus pagaliau jau galima buvo padaryti, nes tranšėjos elektrai link šiltnamių ir vartų iškasti-užkasti, ne ir sausį tranšėja per sklypą ir visą namo ilgį saulės jėgainės laidui taip pat iškasta/užkasta. Taigi visi laidai jau yra po žeme ir daugiau tokių darbų lyg ir neturėtų būti :)

Taigi sumasčiau, kad parkingo 30 cm sluoksnį nukasusi aš suversiu ir išlyginsiu pievelėje, kuri yra toje namo pusėje kur terasa. Nes pora vietų pavasarį virsdavo "ežerėliais" nes tiesiog per visą statybų laiką ten išsivažinėjo įdaubos. Na ir papildomai dar planavau panaudoti atsivežtinio augalinio grunto. 

Vat bėda su abiem grunto variantais gavosi: tas, kurį nukasėmė nuo būsimojo parkingo - daugybė akmenų ir net plytgalių nuo statybų (net negalvojau kad jų buvo į žemę sulindę). Taigi labai daug darbo išrankiojant tuos akmenis - akmenukus (žolei užsėti reikia tai daryti). O štai atvežtinis gruntas - užsakiau sijotą, kad "būtų lengviau dirbti" nei su nesijotu. Ir ką sau galvojate - jis buvo su tieeeek stiklų... Aš tiesiog neįsivaizduoju, kas būtų, jeigu tokį gruntą atvežtų daržui ar gėlynui. Sukom galvas - vat iš kokios vietos reikia tą gruntą paimti, kad tiek stiklų būtų. Pats gruntas - žemė - gera, ruda. Bet tie stiklai - įvairių spalvų. Oj kentėjo mano nugara juos rankioti. Išrenki, po to lietus nulyja - vėl paviržiuje blizga stiklai. Žodžiu, bėda, tikra bėda - prisidėjo labai daug fizinio darbo ir labai daug laiko dėl to. Nes teritorija, su kuria buvo dirbama nemaža, vien parkingas 120 kv.m. Na ir dar daugiau aplink namą.

Grįžkime prie parkingo. Išsikviečiau Bobkatą, kad nuimtų 30 cm grunto. 

Paviršius nėra lygus, tai manau to grunto vietomis 30, o vietomis ir 40 cm nusiėmė. Paskaičiavau, kad man reikės 10 kubų smėlio, išsklaidėm, sutrombavom. Po to tik pagalvojau, kad sutrombuotas smėlis matyt smarkiai susispaudžia ir tų 10 cm jau nebus. Na bet yra kaip yra...

Tuomet maišėme augalinį gruntą su skalda ir skleidėme bei lyginome. Na ir trombavome. 

Tai buvo graži paskutinė liepos diena, nežadėjo lyg lietaus, bet staiga prasidėjo didžiulė liūtis! Bobkatas jau nebegalėjo nukasto grunto išsklaidyti pievelėje ir išlyginti - klimpo, ir darėsi vis bjauresnės ir bjauresnės vėžios visur. Nusprendėm palikti ir kelti ta perkelto grunto išlyginimą sausam orui, kurio tikėjomės tuoj ir sulaukti, nes gi vasara.

Atskirai apie trombavimo aparatą. Išsinuomoti jį lengva. Atsivežti pasiėmus priekabą nuomos punkte irgi nesudėtinga - ten nuomos punkte tą aparatą, sveriatnį 150 kg į priekabą pakrauna. O vat kaip jį atsivežus pas save iškrauti? O pasinaudojus vėl atgal į priekabą įkelti? Be Bobcato niekaip. Taigi viską derinau taip, kad atvežti tą trombuoklį ir iškrauti atvažiavus ryte Bobcatui ir iškart pabaigus darbus, kol Bobcatas dar vietoj - įkrauti atgal. 

Atrodytų trombuoti nėra sunku, bet kai pora valandų pavibruoji su tuo aparatu, po to atrodo kad toliau vibruoji visą parą ... Čia aišku, ne mano asmeninė patirtis, trombavo vyras, pasiėmęs laisvadienį :)

Taigi, po sklypą išsklaidyti ir išlyginti grunto dėl liūties nepavyko. Ir štai kas dar išaiškėjo: išlyginus ir sutrombavus skaldą su augaliniu gruntu akivaizdžiai matėsi, kad kokių 10 cm vis dar trūksta... 

Pamiegojusi per naktį nusprendžiau, kad teks daryti antrą dublį - vėl užsakinėti skaldos ir augalinio grunto, vėl kviestis bobkatą ir sumaišyti, išsklaidyti, išlyginti, sutrombuoti. Bėda ta, kad rugpjūčio mėnesio pirma pusė pasižymėjo dažnais lietumis:

Ir man niekaip neišdžiūdavo žemė. Taigi slinko savaitės ir vasara ėjo į pabaigą. O žolytei sėti reikai vasaros...

Sulaukusi pradžiuvimo, po Žolinių, nusisamdžiau grunto išlyginimui ne bobkatą, o ekskavatoriuką. Jis mažesnis, judresnis, vairuotojas paverkė kad tokiai teritorijai reikėjo bobkatą imti, bet aš buvau patenkinta žiūrėdama kaip jis darbuojasi:

Aš stebėjau ir nurodinėjau kur dar žemių privežti, kur nuimti. Na iš išlygintas kiemas atrodė taip, ir aš tuo buvau labai patenkinta (dar nežinojau, kiek man stiklų reikės išimti viso šio ploto)

Na ir atėjo tuomet diena, kai buvo galima vėl kviesti bobkatą ir antru užėjimu pabaigti tą skaldos - augalinio grunto sluoksnį.

Toliau - korio sudėjimas. Korį užsakiau juodą. Mano nuomonė apie žalios spalvos korius, tvoras ir kitus landžafto objektus labai kategoriškai neigiama - bado akis ta žalia nenatūrali spalva. Taigi korys juodas. Korį užsakiau iš "Meisto kodas", man kainavo 2 eur / koriuką, viso 535 vnt (121 kv m plotui skaičiavau). Korį pradėjome dėti ir čia supratau, kad skirtingai nuo varianto, kai korys dedamas ant minkšto žvyro ir po to užpilamas skalda, čia jis dedamas ant sutrombuotos skaldos su gruntu. Paviršius kietas kietutėlis. O korys turi tokias "kojeles" kurios į pagrindą turi įlysti - jomis korys įsitvirtina į gruntą... 

Žodžiu trombavome mes ir korį, kad įgrūsti tas kojeles, padėjome vinimis prakrapštydami, nes trombuojant ne visai sklandžiai grūdosi...

Ir dar laukė toks darbelis, kaip bordiūrų sudėjimas. Nuvažiavimui/užvažiavimui skirtą bordiūrą nusprendėme dėti ten, kur nuo keliuko užvažiuoji ant korio, tam, kad bordiūras įrėmintų ir prilaikytų korį tokioje vietoje, kur ant jo užvažiuoja / nuvažiuoja nuolat ratai, na kad korys nevaikščiotų. Kažkaip galvojau kad bordiūrus sudėsime iš pradžių - bet kaip gi per juos po to važinėsi darbus tolimesnius darydamas. Taigi bordiūrams tranšėją kasė vyras po to kai jau buvo supiltas-sutrombuotas sumuštinis. Teko ir patrombuotos dalies pakasti... Sportas - sveikata!

Betonavome bordiūrus jau prasidėjus rugsėjui.Visus 6 m: 5 metrai užvažiavimui ir 1m kampu, tiesiog kad būtų kampas į kuri korys "atsiremia". Ten kiek pritrūko kad korys atsiremtų į bordiūrų sudarytą kampą, tai teko pjausti - nelengva galiupasakyti atpjauti tą kieto plastiko juostą...

Korį užpildyti augaliniu gruntu - negalvojau kad tai bus toks nelengvas darbas. Reikia privežti žemės, kaip ir minėjau iškasta žemė su daugybe akmenų, sunki, o atvežtas sijotas gruntas - su daugybe stiklų... 

Užpildėmė, grėbliais išlyginome, tada pylėme dar kad būtų virš korio kažkiek, tada su volu dar volavome - žodžiu, reikėjo kad puri žemė susitrombuotu koryje. 

Po teisybei kol kas darau išvadą, kad žemės reikia sulyg koriu, nereikia kad būtų daugiau - nes tai minkštas sluoksnis ir važinėjamas jis stumdosi ir per lietų tižta. Pavasarį tikrai teks koreguoti - atsėti dalį žolės. Na o šiam momentui žolę užsėjome, uždengėme balta agroplėvele ir laistėme kai tik galėjome. O galėjome ne visai tiek kiek reikėjo. Bet kokiu atveju rugsėjo pradžioje pasėjus žolytę, spalio 7-ą pirmą kartą ją nukirpome:

O spalio 14 jau užvažiavome ant vejos. Šiaip jau per anksti, bet jau buvo šaltoka, ir jau nieko nepasikeitų. Užvažiavimo momentas:

Bordiūras laikosi puikiai ir tikrai gražus pavykęs sprendimas:

Žolytė gražu, bet manau reikia pergyventi visus sezonus, pavasarį atsėti ir žiūrėti kai ji atrodys kai įsišaknys, nes per rudens pliurzę vaizdelis tikrai pakrypo ne į gražiąją pusę. Kai kur žemės pliurzę tiesiog nuėmėme, nes toks įspūdis per daug kai kur žemės papylėmė.

Na o čia as jau ne ant skaldos krūvos, o ant švarios lygios žolytės :

Ir kaip visuomet atvirai apie finansus:

Bordiurai - 72

Bordiūrų transportavimas - 40

Korys su atvežimu 1120

Augalinis gruntas - 340

Lentos - 21

Cementas - 19

Bobcato nuoma - 390

Žvyras - 150

Skalda - 400

Vibroplokštė su priekaba - 55

Veja su trąšomis - 95 (parkingo dalis)

Smėlis - 30

Papildomai augalinis gruntas - 140

Papildomai skalda - 280

Ekskavatoriuko darbas - 205 ( į parkingo darbus jo netrauksiu, nes jis buvo pievelei išslyginti, ne parkingui)

Vibroplokštė su priekaba antrąkart - 55

Bobcatas antru užėjimu - 200

Viso parkavimo aikštelės įrengimas - 3407 eur

100 eur planuotą biudžetą viršijome. Jeigu nebūtų sutrukdęs lietus, ir būčiau teisingai apskaičiavusi skaldos ir augalinio grunto kiekį, tikrai 3300 euriukus (nereikėtų antrąkart vibroplokštę nuomotis ir antrąkart už bobkato trasportavimą mokėti)

Kitavertus pati viską skaičiavau, planavau pati, viskas pirmą kartą, tai visai sakyčiau neblogai pavyko. 

Tiesa dar neaprašiau pačio pirmo darbo - nulinio lygio nuėmimą ir viso sklypo sužymėjimą kad būtų vienodo aukščio lyginant paskirstytą gruntą. Tą padariau pasiskolinusi lazerinį nivelyrą - per kelis tamsius vėlyvus vakarus sugebėjau tai padaryti pati ir tuo labai didžiuojuos :) #womanpower

Kart su šiais darbais dar lauko apšvietimą padariau ir laužavietę iš akmenų sudėjau pievelėje. Bet apie tai kituose įrašuose. Realiu laiku visuomet galite mane stebėti instagrame ir facebooke, beje ;)