Pomidorų daigų persodinimo gudrybės (pikavimas)

Kovo 23 dieną sėti pomidorai sėkmingai sudygo po 5 dienų, ir štai balandžio 17 dieną jie jau persodinti į didesnius 2 litrų vazonus. Šiaip juos jau reikėjo persodinti prieš kelias dienas. Truputį apmaudu, kad nesulaukiau mėnulio jaunaties, na bet su meile persodinti, viskas bus gerai :)

Taigi štai taip atrodo nekantriai persodinimo laukiantys daigai:

Persodinu daigus į 2 litrų vazonus, ir niuansas - labai patogu kai jų forma kvadratinė. Bet visų pirma pasiruošiu juosteles kad kiekvienas daigas turėtų sau priklausančios veislės pavadinimą (man tai svarbu, nes po to renku sėklas ir noriu žinoti kur kokia tiksliai veislė).

Na ir štai iš ko aš darau mišinį į kurį sodinu:

- Kompostas

- Durpės

- Perlitas

- Pelenai (tiesiog iš krosnelės pasisėmiau medžio pelenų)

- Condit trašų po 5 grūdelius (šiais metais naudojau kompostą iškart su Condit)

Paskaičiuoju kad turiu 32 daigus, taigi man reikia 64 litrų žemių, tai maždaug tokį kiekį ir "užmaišau". Šįkart užmaišiau tiesiog karutyje - taip patogiau, nei maišyti po keliskart bliūduose:

Suberiu žemes į vazonus, bet tik po pusę, nes daigą reikia įsodinti kuo giliau, iki pat pirmų lapelių kad būtų žemėje. Daigus išimti labai paprasta tiesiog su šakute (turi būti drėgna žemė, kad nebyrėtų):

Su tuo žemės gabaliuku "guldome" į vazoną: dedu šaknų-žemių gumuliuku į kampą, stiebas maždaug išeina per vidurį ar panašiai.

Atsargiai užberiu žemėmis, iki pat viršutinių lapelių, prispaudžiu atsargiai, palaistau, ir kai vanduo "nusodina" žemes, užberiu papildomai žemių kad pirmieji lapeliai tiesiog gulėtų ant žemės. Ir įsmeigiu iš karto juostelę su užrašytu veislės pavadinimu.

Štai kaip atrodė mano "darbo stalas" šiandien ryte. Viską suruošti ir persodinti daigus man užtruko 3 valandas.

Sustatau juos virtuvėjė ant darbastalio, įjungiu apšvietimą:

Čia juos laikysiu labai trupmai - vos porą dienų, nes tokiems daigams labai reikia daug šviesos - nešiu į šiltnamį. Tik šviesoje jie nestyps, o augs drūti. Žinoma, tam šiltnamis turi būti pritaikytas - šiuo klausimu pas mus puikiai pasirūpinta, yra visi reikiami prietaisai, patys reaguojantys į temperatūrų pokyčius ir įsijungiantys kada reikia palaikyti temperatūrą. Bet apie tai jau kitame įraše. Tuo tarpu ryt saulėtas šeštadienis, ir manęs laukia šiltnamio plovimimo darbai. O gal spėsiu išplauti ir abu šiltnamius :)

Naktimis šalnų būna mūsų kraštuose ir birželio pradžioje, o čia istorijai - 2026 metų trečios dekados orų prognozė :) 

Na ir dar svarbi pastaba - daigų niekada niekuo netrešiu. Svarbiausia daigams trąša - šviesa!

Pomidorų auginimo gudrybės (Sėjimas)

Mano meilė pomidorams nuo vaikystės tokia karšta... Aš buvau tas vaikas, kuris tarybinėj daržovių parduotuvėje prie sulčių pilstymo kampelio (ten pilstydavo dažniausiai beržų skaidrią sulą, vynuogių ir pomidorų sultis, kartais būdavo slyvų), tai aš darydavau po keletą užėjimų. Pomidorų sulčių stiklinė kainuodavo 10 kapeikų. Druska buvo stiklinėje ir galėdavai su arbatiniu šaukšteliu užkabinti kraštuką ir pasisūdyti sultis pamakaluodamas tuo šaukšteliu. Išmaukdavau stiklinę sulčių, nusitrindavau pomidorinius ūsus ir vėl atgal į eilę :) Imdavau didelį pomidorą ir valgydavau jį kaip obuolį. Ir vietoj obuolio :) 

Na manau supratote jau kokie čia santykiai mano su pomidorais :) Juos labai gražiai mokėjo auginti tėtis, jis net miesto balkone sugebėdavo juos kibirėliuose užauginti, ir sodyboje augino arba parūpindavo man pomidorų daigų. O aš pradėjau pati juos daiginti ir auginti visai neseniai, kai mano bičiulė,  aistringa pomidorų augintoja ir kolekcionierė mane pamokė kaip tą daryti. Pasirodo viskas labai paprasta - pomidorai augalai labai gyvybingi. Taigi dabar aš ir sėklas moku pati susirinkti ir paruošti, ir gražius pomidorų daigus užsiauginti. Dėl tos priežasties neauginu hibridinių veislių. Kalba, kad hibridai ne tokie ir skanūs...

Parašysiu 3 straipsnius: 1) Pomidorų sėjimas 2) Pomidorų daigų auginimas ir persodinimas 3) Pomidorų sėklų paruošimas

POMIDORŲ SĖJIMAS

Taigi šikart apie sėjimą, kas yra trumpai ir paprastai:

Šiemet sėjau kovo 23 dieną. Sėju pomidorus į durpių substratą:

Sėjimui tereikia mažo indelio su skyreliais, labai nedaug durpių. Taigi durpių substratą kiek prispaudžiu, kitaip labai purus palaisčius susmenga. Sėklytes su pagaliuku pakrapščius durpes įsėju kokių 5 mm gylyje.

Tvarkingai susižymiu veisles - užrašau ant plastikinės baltos juostelės veislės pavadinimą.

Aš sėju kiekvienos veislės po 4 sėklytes. Daigų daigumas labai skirtingas, vienų 100 proc, kitų 25 proc. - pastebėjau, kad labai priklauso nuo veislės. Šiemet štai visų išdygo po 4, o dviejų veislių - po 2. Šiemet sėjau 9 skirtingas veisles:

 

Palaistau, uždengiu plėvele arba permatomu plastikiniu dangteliu. Pastatau kur nors kambary kur šildomos grindys (šildomų grindų temperatūra apie 27 laipsnius, nereikia statyti ant karštų grindų)

Į šiltnamį sodinsiu apie 20 krūmelių. Kai kuriuos daigus manau reikės padovanoti, nes daiginu "su atsarga" tam atvejui "jei kas nutiktų" :) 

Pradeda pirmieji daigai dygti jau po 5 dienų. Kartais būna, kad vieną dieną prieini, jų dar išdygusių nėra, o kitą dieną jie jau ištysę - bet nieko tokio ta viena diena. Štai kokius radau kovo 29 dieną:

Išdygusiems daigams LABAI reikalinga šviesa. Esu nupirkusi LED lempą su raudonais ir mėlynais šviesos diodais:

Tą lempą pajungiu prie kištuko su laikmačio ir užprogramuoju kad jis įsijungtų 6 ryto ir išsijungtų 8 vakaro. Labai patogu - net palieku jaunus daugelius kelioms dienos išvykusi - viskas automatu įsijunginėja. Pradžioje laistymo koll mažuose indeliuose su durpėm laistyti nereikia daug. Vėliau jau daigus dažniau reikia laistyti.  

Na ir ką, kantriai laukiu kol pradės leisti trečią lapelį, štai jie pasirodė praėjus 12 dienų po sėjimo. 

Kai sulauksiu kad būtų galima persodinti į 2 litrų vazonėlius, parodysiu ir aprašysiu. Man tas persodinimas  daigų pats sunkiausias darbas pomidorų auginime :) Na dar šiltnamį stiklinį išplauti reikalauja pastangų (nes plaunu su žaliu muilu, taigi kiekvieną centimentrą praeinu su savo rankomis).

Tam, kad persodinti reikia pasiruošti:

• 2 litrų vazonelius
• Komposto (ir durpių prireiks)
• Condit trąšų
• Šiek tiek medžio pelenų
• Perlito
• Platikinių juostelių veislėms užrašyti
• Guminių pirštinių damos rankutėms :)

Apie patį procesą - kai įvyks procesas brūkštelėsiu ;)

Tai kas gero Čelsio parodoje?

Pradėkime nuo to, kaip reikia apsirengti :) 90 proc. moterų šioje parodoje - su gražiomis dažniausiai gėlėtomis is spalvotomis suknelėmis. Nes britams tiek ši paroda, tiek apskritai sodininkystė ir daržininkystė yra ganėtinai aristokratiškas užsiėmimas, turintis labai gilias tradicijas ir...kainuojantis labai...labai brangiai. Taigi džiaukimės, kad Lietuvoje mes galime turėti žemės gabalėlį šalia namo ar sodybos, nes tūlam londoniečiui tai nepasiekiami dalykai. Taigi - į Čelsio parodą susirenka ramūs, malonūs, puikiai nusiteikę, gana pagyvenę, aristokratiškos išvaizdos britai, gyvenantis dažniausiai ne Londone, o kur nor toliau, gal...kokiame dvarelyje. Ir kiti - aš pavyzdžiui ten buvau su džinsais, sportiniais bateliais ir juodu džemperiu :)

Paroda susideda iš kelių dalių: įrengtų sodų - tų, apie kuriuos visi šneka, dėl kurių apdovanojimų varžosi sodininkai - žvaigždės, pasiruošimas kuriems trunka metus. Kiekvienas toks sodas turi rėmėją, nes be didelių investicijų tokio įspūdingo kūrinio tiesiog nesukursi.. Kita dalis - didžiulis paviljonas, kuriame prekiaujama sėklomis ir sodinukais - ten irgi įrengti gražūs augalų sodeliai - tokių, kuriais prekiaujama. Tuomet lauke išsidėstę dideliuose stenduose įvairūs meno, apšvietimo, statinių (pavyzdžiui šiltnamių) atstovai. Ir dar yra gausybė mielų palapinių teritorija, kur jau smulkesni dalyviai prekiauja viskuo, kas tik susiję su kiemo ir namų jaukumu, įrankiais (dažniausiai japoniškais), drabužiai, batais, nameliais paukščiams - begale mielų gražių dalykėlių.

Taigi, jeigu apie Čelsio parodą girdėjote tai, jog čia galima vaikščioti po puikiai įrengtus sodus - tai realybė kiek kitokia - parodoje tai užima nedidelę dalį (bet įspūdidngiausią ir įdomiausią). Į sodus žinoma niekas neįleidžia - į juos gali pažiūrėti tik iš šalies, mandagiai sulaukęs savo eilės prasibrauti per žmonių minią prie užtvarėlės. Visgi ta didžiulė žmonių minia - tai kupina meilės augalams ir grožiui minia. Visi įkvėpti, švelniai paglosto kokią žolelę, atpažinę augalą švelgiai susižavėję ištaria jo pavadinimą - tai stebėti ir girdėti labai labai miela. "Oh, its Geum... Geum!" - lyg koks vaikas susižavėjęs rodo senukas į žiognagę savo senutei, jie stovi šalia manęs, o aš suprantu kad žiognagė "Totally Tangerine" labai mėgiama pasaulinio garso sodininkų - nes būtent ji čia kombinuojama su šalavijais, dekoratyvinėm morkom - ir pan. Žiognagės sodinamos ne debesėliais, o pramaišiui su kitomis, dažniausiai melsvo - violetinio atspalvio gelėmis ir atrodo nuostabiai.

Gausa. Augalai čia soduose susodinti labai tankiai. Bandžiau įvertinti - į vieną kvadratinį metrą tikrai minimum 20 augaliukų. Žinoma, jie čia sukišami visi vienu metu, taigi gražiai persipynę, niekas nieko neužgožia, neišstumia. Česnakai žydi gražiai pasistiebę ant ilgų kotelių - jų lapai nupjauti ir negadina vaizdo. (Aš kažkaip česnakų lapų nekerpu ir jie ganėtinai gadina gėlyno vaizdą..) Na ir žydi matyt kiek kitu laiku viskas - pas mus česnakai ir šalavijai žydi skirtingu metu sakykim. Šie įrengti sodai vėliau perkeliami į realias vietas (jie ir kuriami atsižvelgiant į tai, kur vėliau įsitaisys suvisam) - man vat įdomu būtų pamatyti, kaip po kokių 3 metų atrodo tie 20-25 augalų susotintų į 1 kv.m. 

Nudžiugau, kai savo akimis įsitikinau, kad rožes ir bijūnus sodina taip pat kartu su kitomis gėlėmis. Pas mus Lietuvoje dažniausiai būna ar pavienės rožės ar rožynai, čia gi - jos persipina su kitais augalais, aplink nepaliekant matomo grunto. 

Soduose nėra daug žolinių augalų. Bet suprantu kodėl - tai ne jų metas. Kaip nepamatysi ir kitų augalų, kurių grožis atsiskleidžia persiritus vasarai į antrą pusę. Taigi olandiškos bangos čia nematyti. Bent jau man susidarė toks įspūdis, kad šiemet buvo dvi kryptys: pirma - labai daug pavėsio gėlynų - su paparčiais, melsvėm, kukmedžiais, rodžersijom, tos pačios rožės, rusmenės, žiognagės, pramaišiui su šalavijais, kraujažolėm, dekoratyvinėm morkom ir... žemuogėm. 

Šiame pavėsio sode man labai patiko vandens talpa - spalvų čia nedaug, tačiau daug faktrūrų, taip ir norėjosi prasieiti tuo takeliu.

Antra - aš juos vis vadinau "žili gėlynai" - tarp akmenų ar tarp betono ar smėlyje augantis augalai. Kodėl "žili" - va kodėl:

Na o laimėjo japoniškas sodas "Tea garden". 

Jį sukūrė žymusis Kazuyuki Ishihara, kuriam tai - jau berods 13 aukso medalis Chelsea parodoje, kurioje jis pristatinėja savo kūrybą nuo 2006 metų. 

Kas man patiko labiausiai?

Iš sodų mano du favoritai: japoniškas (patiko dar prieš sužinant kad jis laimėjo) - ir kaip dažnai nutinka - mane tiesiog pavergė miela detalė - apsamanoję nedideli akmenukai:

Aš galvoju, kad tai galima padaryti ir pas save sklype, pavėsingoje vietoje. Tikrai pabandysiu, pamatysime, ar gausis.

Na o antras - man labai patiko Monty Don sukurtas sodas, pavadintas "Dog garden". Šią nuotrauką paėmiau iš "Gardenersworld":

Labai gražus, nuostabus sodas - apart ervės jaukumo ir augalų gausos ir įvairovės jame labai gražūs bordiniai akcentai:

Jeigu sekate Monty, žinote kad jis yra didelis šunų mylėtojas. Kurdamas šį sodą jis norėjo, kad jame būtų gera ir šunims - nieko ypatingo ten šia tema nesimato, tai tiesiog paprasti dalykai, kaip kad būtų pavėsinga vieta, kur augintinis galėtų pasislėpti nuo saulės, vanduo pasiturškenimui. Lietuvos sodybose šunys jaučiasi dar puikiau, nes dažniausiai turi ir nemažą ervę išsilakstymui :) 

Spalvos. Gėlynuose dominuoja melsva. Galbūt toks gegužės metas, tikrai daug melsvos spalvos. Britai įsimylėję į šalavijus, katžolės, irisus, daug snapučių. Bordo akcentai man krito į akį daugelyje sodų:

Ir dar britai įsimylėję į rusmenes, na ir lubinus :) Turiu įtrimą kad vėliau jų soduose pradeda karaliauti blakėžudės - nes jaučiasi ta simpatija statiems augaliukams :)

Nepaprastas Paprastumas.  Aguonos. Morkos. Žemuogės. 

Draugiškumas. Bitės. Kamanės. Jų - gausybė, jos visur. Ir niekas jų nesibaido, ir jos nieko nebaido - tūpčioja nuo žiedo prie žiedo, dūzgesio nesigirdi per žmonių balsus, bet žiūrėti jas man visuomet be galo gera...

Išrenkamas ir metų augalas - šiais 2025 metais tai žavusis  jazminas 'Petit parfume Pink'. Aš soduose deja jo nepastebėjau, tiesiog neužmačiau. Daugiau apie metų augalus - čia.

Jeigu paroda būtų vėliau - tikiu, kad pamatytume ir skėstašakių astrų, arunkų, perovskių, kemerų, šlamančių varpinių. Bet Chelsia vyksta gegužę, ir reikia neapsirikti nei su tokios gausybės konkuruojančių augalų suderinimu, nei su tendencijomis, nei su spalvomis. Viskam savo laikas ir vieta. 

Čia mano sodyba :)

Šiandien per LRT ryte laidoje "Čia mano sodas" - reportažas iš mūsų sodybos. Šią laidą, filmuotą praėjusių metų rugpjūtį, žiūrėjau su jauduliu: nei pamenu, ką šnekėjau, nei žinojau ko tikėtis :) Ir pirmą kartą pamačiau sodybos namą iš paukščio skrydžio. O kažkada, 2011 metų rugsėjį, čia atvažiavus radome tiesiog apaugusį berželiais ir pušaitėm žemės ūkio paskirties sklypą. Jame augo nemažai raudonikių ir tą pačią dieną supratau, kad ši vieta yra... labai "mano" :)

Štai čia galima pažiūrėti TV reportažą: REPORTAŽAS APIE SODYBĄ  

Taip pat yra mano FB puslapis: https://www.facebook.com/gyvenimassodyboje - ten daugiausia naujienų ir įvykių. 

O čia mes su vyru, kaimiečiai :)

Reportaže dar nuolat pasirodydavo mūsų keturkojai šeimos nariai Džimis ir Molė, abu prieglaudinukai, labai mėgstantys gulėti ant sofos.

Daug dalykų, maninėtų laidoje, ir dešimtis kartų daugiau - esu aprašiusi šiame blog'e. Štai kad ir kabanti sofa, INSTRUKCIJA kaip ją pasigaminti ČIA

O štai čia tos sofos meistras, auksinių rankų ir išdykęs tėtis, šypsosi aukštai danguje ten mums :*  Šiame blog'e daug ir jo komentarų, ypač kai klausimai būdavo kiek sudėtingesni, reikalaujantys inžinierinių žinių:

Arba pavėsinės tema: pavėsinės statyboms ir įrengimui skirta apie 20 įrašų - kaip statėm, kaip patys lauko židinį įrenginėjome, elektra, stogas, grindys. Visko daug ir iki detalių reikia susižinoti, kad pačiam pasidaryti. Dabar šios pavėsinės stogas apžėlęs sąmanomis ir man tai taip gražu... žinau žinau kritikos žodžius, kad negerai - bet šioj vietoj aš teikiu pirmenybę samanotam pavėsinės stogui (namo stogas švarus):  

Na ir laidoje buvo paminėta, kad pavėsinė atsirado anksčiau nei namas. Bet pats pirmas pastatas, kaip ir kiekviename sklype buvo...lauko tualetas! Nepatikėsite, bet būtent šis straipsnis, kaip pasistatyti lauko tualetą, apie dešimtmetį buvo pats populiariausias mano blog'o įrašas. Štai čia tas įrašas apie WC. O čia statytojai - tėtis su broliu:

Daug kalbėjome apie idėjas, kūrybiškumą, ryžtą, planavimą, svajones. Man SVARBIAUSIA yra palaikymas. PALAIKYMAS artimų žmonių, kurie sako: TU GALI, ŽINOMA, KAD GALI. Be šio palaikymo kad ir kokia būčiau ryžtinga ar racionali, nebūčiau įgyvendinusi tokio projekto. Čia mes su tėčiu, už mūsų - klijuojame pavėsinės klinkerio siena :) netobulai, bet žinokite netobulumų nesimato, ir ne tokie jau jie reikšmingi tie maži netobulumai :)

Su vyru turime dar visokių planų, sodiname medžius, saugome pievas, laikome bites, auginame šitakius, pomidorus. Labai vertiname tokį gyvenimą, mažais žingsneliais žiūrėk jau ir visai didelį sodą prisodinome vyšnių, slyvų, gudobelių - laukiame kada jis virs gražių lietuviškų "sakurų" sodeliu:

Na ir pažadu artimoje ateityje parašyti apie pomidorų auginimą, išmokau šio meno, ir kadangi nei statybų nei daržo paslapčių nelaikau sau, tikrai pasidalinsiu :) Na ir pats laikas pasitiesti šiltnamiuose skudurinius kilimėlius :)

Priminimui - TV REPORTAŽAS APIE SODYBĄ  

Kaip auginti šitake grybus Lietuvoje

Shiitake grybų auginimas - labai įdomus procesas. Mūsų Lietuvos klimatas puikiai tam tinka. Juos auginti populiaru yra Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje ir Kanadoje. Žodžiu ten, kur būna žiema ir ten kur drėgna :) Galima mąstyti apie shitake kaip apie gyvus padarus (kaip beje apie visus grybus), nes juos reikia žadinti ir tik pabudę jie išlenda iš savo grybienos karalystės. Aš tiesą sakant aprašau tai, ką puikiai moka mano vyras Marius, o aš esu tik stebėtoja, pagalbininkė ir po to jau patiekalų gamintoja. O štai Marius yra perskaitęs rimtų knygų, ir ne iš gandų bei pasakojimų žino tiek esmę tiek daugybę niusanų.

Japonai irgi taria šitake kaip ir lietuviai - tas pats tarimas, tik pas juos tai du žodžiai shii ir take ir jie reiškia "ažuolo grybas". Taigi tai yra grybai kurie auga iš medžio. Štai kokie gražuoliai mūsų lietuviškuose beržuose užauginti japoniški šitakiai:

Kokios medžių rūšys tinka šitake grybams augti:

Pradėkime nuo to, kas kategoriškai netinka - tai sakų turintys medžiai. t.y. spygliuočiai. Tinka visokie kietieji medžiai: ąžuolas, bukas, skroblas, beržas, klevas, kaštonas, juodalksnis, karija, magnolija, juodasis gluosnis. Lietuvoje populiaru beržai ir ąžuolai, bet šiaip jau beržai - ir dėl savo greito augimo, dėl medienos struktūros ir dėl svorio. Lėtai augantys medžiai, tokie kaip ąžuolai užsiaugina didesnį branduolį, o šitake grybams patinka tokių medžių kamienai (arba rąsteliai), kurių didele dalis balanos ir kuo mažesnis branduolys - nes šitakė grybiena "valgo" tą balaną. Čia va pavaizduota - karėje variantas yra pageidaujamas:

Ko reikia, norint užauginti šitake grybų:

- rąsteliai, apie 1 - 1,2 m ilgio

- grybiena

- kampinis šlifuoklis

- 12 mm diametro specialus grąžtas

- vaškas arba parafinas (karštas)

- teptukas/ kempinėlė

- kantrybė ir nusiteikimas padirbėti lauke kai nėra labai šilta

- oras, kai nelyja (arba stogelis virš galvos nuo lietaus ar sniego)

- talpa rąsteliams pamerkti

- vanduo

Kas svarbu procese?

- rąstelių storis ir ilgis

- tai, kaip sudėsite rąstelius - jie skirtingai sudedami įskiepijus grybieną, ir visai kitaip derliui

- pavėsis, drėgmė, ventiliacija

- šiek tiek burtų

Kodėl svarbu rąstelio ilgis ir storis. Pagrindinė priežastis - rąstelis bus kilnojamas ne vieną sykį, taigi storo daug sveriančio rąsto jūs nepakilnosite, ilgas - nepatogu. Juos reikės pamirkyti vandeny, taigi tas indas, kur merksite turi būti taip pat atitinkamo ilgio, kad rąsteliai pilnai pasinertų parai ar dviem į vandenį. Mes esam žiemos metu mirkę ir į vonią :) Taigi mes supjaustome beržus į 1,2 m ilgio rąstelius. Nuo rąstelio diametro priklauso ir kiek duos derliaus - labai plonas medelis teoriškai mažiau tarnauja. BET mes didelio skirtume nepastebėjome tarp siauresnių ir storesnių rąstų - per 4 metus grybas suėda ir siauresnį ir storesnį rąstą. Šiaip šiek tiek storesni rąsteliai geriau laiko drėgmę, neperdžiūsta -  tai aktualu jeigu vasara sausresnė, o taip yra dažnai. Taigi diametras maždaug 15 - 25 cm. yra pats tas.

Kada pjauti medį. Vasaris ir kovas yra labai geras laikas mūsuose. Svarbu, kad nebūtų dar pumpurų. Šiaip jau galima kirsti visą žiemą, kol medžiai miega, t.y. sustojusi jų vegetacija.

Kur pirkti grybieną. Mes užsisakome internetu iš Austrijos "Gluckspilze" . Paprastai 6 l maišo užtenka 30 rąstelių ar pan. Kai gauname grybieną - ją reikia laikyti žemoj temperatūroj - mes tiesiog įkišame į šaldytuvą, na ir reikėtų per 2 savaites "įskiepyti", būdavo kad palaikydavome ir ilgiau laukdami tinkamo oro - nieko blogo nenutiko, svarbu kad neišdžiūtų.

Kaip gęžti skylutes? Ar galima skylutes rąsteliuose gręžti paprastu grąžtu? Bandėm - medis kaista, svyla, išdega tos skylutės - o tai reiškia, kad grybienai ten sunku bus įsikurti. Paprastai naudojamas specialus grąžtas 12 mm diametro, kuris tvirtinamas prie kampinio šlifuoklio - nes šis duoda daugiau apsukų negu paprastas grąžtas - lengviau gręžiasi, eina kaip per sviestą, neužkaista mediena. Dar svarbus momentas - visos skylutės turi būti vienodo gylio, ir tas specialus grąžtelis turi gylio ribotuvą. Mes grąžtelį pirkom internete, o taip pat ir adaptorių. Tokius įrankius turėdami darbuositės greitai - skylučių reikia išgręžti labai daug, taigi tai yra tikrai labai svarbu:

Prigręžti skylučių rąsteliuose reikia daug: mes gręžiam kas 10 - 12 cm, ir tada zigzago principu kitą juostą skylučių. Taip suvarpom kiekvieną rąstelį.

Tuomet su skiepijimo įrakio pagalba paimat juo grybieną ir į kiekvieną skylutę "įšvirkščiat". Štai taip atrodo tas įrankis:

Paprastai tokį darbą geriausia daryti dviese - vienas - įšvirkščia grybieną, kitas su kokiu kempenėle - šepeteliu pamirko išlyditam vaške ar parafine ir užtepa skylutę. Taip uždaro grybieną, ji neškrenta ir visoks brūdas ten neprilenda. Vašką mes lydome ant tokios turistinės viryklės su dujų balionėliu, bet geriau ir patogiau tai būtų daryti ant elektrinės mini viryklės. 

Taigi kai užlydote skylutes su grybiena, svarbu kaip sudedat rąstelius. Ant žemės numetam medinį padėklą, kad rąsteliai nesiliestų su žeme, na arba porą rastelių patiesti ar lentų. Taigi pradžioje rąstelius inkubaciniam laikotarpiui sudedame vienas šalia kito ir vienas ant kito:

Jie turi ir ventiliuosti, ir tuo pačiu neišdžiūti. Taip sudėti jie prabūna 12-16 mėnesių. Sakykim, kovą - balandžio pradžioj įskiepijant, pirmą derlių  maždaug turime kitą vasarą.

Svarbu sudėti tuos rąstelius kur nors pavėsingoje vietoje, kad saulė nekepintų ir kad vejai nepūstų. Teko matyti kažkur socialiniuose tinkluose kaip žmonės po kelis rastelius dideliais atstumais sudeda - tai taip vėjai perpučia, išdžiovina viską. Turi būti užuovėja, tačiau ventiliuotis irgi turi. Ventiliuotis turi, kad nešustų - drėgmė neturi kauptis. Nes DIDŽIAUSIAS priešas shiitake grybams - kiti grybai, pavyzdžiui pelėsis... Taigi reikia ir drėgmės, ir ventiliavimo. taigi negalima sukrauti ir uždengti kažkuo - to reikėtų vengti. Būna technikų, kad sukrauna ir uždengia - bet tai jau tam tikri būdai naudojami shiitake fermose, viskas priklauso nuo klimato ir kitų sąlygų, kur Japonija, o kur Lietuva :)

Taigi pralaukiam mes metus su viršum. Kaip matom kad grybas jau pasiruošęs? Paprastai rąsto galai kiek pabąla - atsiranda tokios baltos "žvaigždutės" - tai reikškia, kad grybiena suvalgius pakankamai medžio, išsklido po celiuliozę ir pasiekė reikiamą koncentraciją. Medis pritvinko grybienos vaizdžiau tariant. Ateina laikas žadinti grybą :)

Pasiimat vandens talpą - mes turime plastikinę vonelę. Pripildom vandens ir pamerkiam rastelius, prispaudžiam blokeliais kad rąsteliai panirtų. Taip laikom 2 paras (laikoma nuo 24 iki 48 val). Mūsų pamerkti rąsteliai atrodo taip:

Beje įmirkęs rąstas sveria daug daugiau nei svėrė prieš tai, todėl nepailsiu kartoti - rąsteliai turi būti ne ilgesni nei 1,2 m ir neperstoriausi. Kitaip sunkiai kilnosite.

Kodėl reikia mirkyti rąstelius?. Nes kitaip grybų galbūt bus kai orai link rudens, nekontroliuojamai ir kai palis. Kaip kad natūraliai gamtoj. Kai mes mirkom - sumažinam rąstelio temperatūra ir staigiai padidinam drėgme. Grybui pasirodo, kad atėjo ruduo :) ir pokšt - visi vienu metu gražiai sudygsta, ir sudygsta dideliu kiekiu. Aš kartais tokiu guminiu plaktuku dar pastuksenu - paraganauju - kad tam grybui dar pasirodytų, kad medis nuvirto, tai jie tada puola dygti kaip pasiutę... juokauju...o gal ir ne ;). 

Ištraukiam ir tuomet jau sustatome rąstelius jau kitu principu. Mes pritvirtinę kartį tarp dviejų medžių ir tiesiog rastelius šachmatų būdu sustatome stačiai. Galima sudėlioti šulinuku (tačiau nėra labai patogu rinkti grybus nuo šulinuko - nepatogu prieiti prie vidaus, nėra kaip nupjauti grybą). Taigi sudėjimo būdai derliaus nuėmimui yra keli, štai:

Mes naudojame tą paskutinė A formos būdą - mes vadiname "eglute". Gyvai rezultatas atrodo taip:

Per kiek laiko sudygsta - priklauso ir nuo grybo rūšies, nuo drėgmės, nuo temperatūros. Vieni grybai prie šaltesnių temperatūrų dygsta, kitiems reikia bent jau 15 laipsnių. Taigi perkant grybieną verta pasigilinti į šiuos niuansus. Būt gerai mano nuomone, kad grybukai būtų dygstantys prie 10 laipsnių, tada nereiks laukti šiltos vasaros, nes pas mus ir vasarą naktimis gan šaltoka būna. Paprastai iš vieno rąstelio per vasarą mes nuimam po 2 derlius. Ir rąsteliai gyvybingi maždaug 4 metus. Po 4 metų jie jau netinkami - grybiena visiškai suvalgo medį, šis tampa porėtas, greitai išdžiūsta, pradeda visokios kempės augti, metasi ligos. Taigi 4 metai, jeigu viskas gerai.

Kaip atrodo mūsų grybai - būna tamsesni, būna šviešesni, bet jų išvaizda smarkiai skiriasi nuo parduotuvinių, jie tiesiog karališki:

Pjauti juos reikia kol dar galvutės užsirietusios, neperauginti. Peraugę irgi valgomi, tačiau ne tokie standrūs ir ne tokie gražučiai. Kotelių visiškai nevalgom - jie kieti, valgomos tik kepurėlės. Mes juos ir džiovinam - tuomet žiemai atsargų turim. Shitake grybus jeigu nenupjauni laiku, mėgsta ir šliužai - kažkaip jaunų jie nepuola, o jau pabuvusius, ypač arčiau žemės kurie - šliužai kramsnoja. Taigi renkant apžiūrėti reikia.

Ką daryti nuėmus derlių? Rastelius sudėti reikia taip, kaip jie buvo sudėti inkubaciniu periodu. Atėjus žiemai - nieko nereikia nei užkloti nei kažko daryti. Kartais klausia ar reikia laistyti. Na jeigu labai ilgai nebūna lietaus - sausra, imam ir palaistom iš šlango. Jeigu rąstas visiškai išdžiūna, tai grybiena gali išdžiūti. Dėl to taip svarbu kaip rąsteliai sudėti ir kad jie būtų pavėsyje. Tuomet vargo mažiau - išsilaiko viskas puikiai.

Ar yra knygų? Yra nuostabi chrestomatija, internetu nusipirkome, štai ši knygutė, angliškai viskas, žinoma. Labai rimta knyga, bet viskas suprantamai, su brėžiniais, moksliniais išaiškinimais:

Dabar kovo pradžia, tai puikus laikas dar beržų nusikirsti ir užsisakyti grybienos - spėsite užtaisyti kitiems metams derliaus, ir po to dar keletui metų užteks. 

Kas dar svarbu? Pasiruošti patogią darbo vietą: kad darbuotis galima būtų patogiai stovint, sudėjus daug rąstelių vienu metu, kad būtų konvejeris. Mūsų darbo vieta atrodo taip:

Linkiu ne tik baravykaut, voveruškaut ir raudonikiaut, bet ir šitakių užsiauginti!