Išbetonuotas nestandartinių formų takelis

Mūsų sodyboje tiek daug daryta darbų savo rankomis! Ir tiek daug sugalvota bei sukurta kaip padaryti gražiai ir kartu paprastai, na ir pagaliau taupiai. Taupiai kartais ne todėl kad taupai, o dėl to kad tokia jau gyvenimo filosofija - smagu daryti pačiam, nes jautiesi tikru. Galinčiu sukurti, sugalvoti, padaryti. Ir ne mažiau svarbu po to - džiaugtis tuo, ką pararei.

Man visuomet patiko betonuoti takeliai nelygių keistų formų. Manau kad mano sodyboje toks variantas puikiai tinka. Kodėl? Todėl kad čia karaliauja gamta, čia daug augalų auga natūraliai, o visa kita bandau kažkaip įkomponuoti. Pagaliau man asmeniškai tokie takeliai atrodo moderniai, nenuobodžiai.

Žodžiu daug nefilosofuojant - sumąsčiau ir nubraižiau takelio formas. Gavosi keturios skirtingos formos. Mano mielas a.a. tėvelis taip skubiai ėmėsi jas pagal mano brėžinius gaminti... Jo rankose visi darbai degte degė. Tos formos metus pralaukė kybodamos pavėsinės palubėj. Na ir pribrendo. Išbetonavome gražų takelį, kurio rezultatu - tiek išvaizda, tiek funkcionalumu esu baisiai patenkinta. Svarbiausia - mano kūryba, tėtės meistrystė ir mūsų su vyru ryžtas prasidėjus rudeniui dar speti jį "ant žiemos" išbetonuoti.

Rezultatas, kuris jau peržiemojo, per žiemą įrodė kad nėra slidus, niekas neišsikilnojo, ir kas ne mažiau svarbu - labai džiugina akį - atrodo štai taip:

Kaip viską darėme. Formų padaryta buvo po dvi kiekvienos. Taigi pirma aš jas išdėliojau kad gražiai žiūrėtųsi ir kad žingsniuoti per jas būtų patogu - kad nereikėtų kojos stengtis taikyti, o tiesiog eini ir pataikai ant plytelės. Pradinis išdėstymas - nuo laiptų į namą link parkavimo aikštelės (tuo metu ten plastikinį korį sudėję buvome ir žolytę sėjome):

Tuomet kiekvienai formai škasėme po duobę - platesnę, kad patogiai formą įdėti būtų galima, ir gylio tokio, kad dar smėlio pagalvę galima būtų padaryti:

Smėlio, gal tiksliau žvyro, subėrėm kokių 15 cm storio sluoksnį:

Tata sudėjome armatūros "tinklelį". Armatūra - 6mm. Tam, kad armatūra negulėtų tiesiai ant žvyro, o būtų kieik pakelta (ir atsidurtu betone, viduriuke), mes tiesiog akmenukus po mazgais padėjome, o armatūra tarpusavy plona vielute sujungėm. Štai taip:

Na ir tada pylėme betoną, sumaišę cementą su žvyru:

Nuimdami betono perviršį nuo paviršiaus darėme tai su mediniais pagaliais, kad paviršius toks liktų kiek "šiurkštokas" ir dėl neslidumo ir dėl grožio:

Va visi išbetonuoti. Šiai p sudėlioti juos ir patogiai ir gražiai buvo kartais ne tiap jau ir lengva, nes vienoj vietoj reikėjo, kad tarpe lietaus vamzdis, einantis po žeme, tarp plytų ir viso jiems ruošiamo pagrindo tilptų. Taigi vazdas jau ryškėja:

Tam kad būtų be problemų jas nuimti viskam sustingus, tie mediniai rėmai buvo susukti medvarščiais - taigi kiek atsukus ar net tik atlaisvinus - rėmas praplatėja ir išsiima gan lengvai. Vėliau gali atgal susukti ir naudoti formą vėl:

Štai tas pavirčiaus formavimas:

Na ir beliko sustingus sukietėjus nuimti formas bei nušlifuoti kraštelius, kurie aštrūs ir grąsina įpjauti jei basas vaikštai:

Na ir štai rudenį jau išdygus pasėtai žolytei aplinkui, vaizdas atrodė taip:

Rašau šį įrąšą jau praėjus žiemai - norėjau įsitikinti, kaip išgyvens žiemą, ar nebus slidūs, ar patogu vaikšioti (ar pataikėm į žingsnį) ir apskritai ar džiugins akį kaip kad sumanyta buvo. Reziumė - šaunus sprendimas, atrodo puikiai, ir patogu.