Mano sodyboje pagaliau yra liepų!

Nežinau kodėl, bet man sodyba be liepų neįsivaizduojama. Liepų žydėjimas yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime. Kai vasarą Vilniuje smarkiai nulyja, jos pradeda pasakiškai kvepėti, primindamos, jog tarp darbų, tauškalų ir nuolatinio bėgimo dar yra jos - liepos... :) Na ir liepžiedžių arbata yra neblogas reikalas taip pat. Tik liepos žydėti pradeda maždaug 20-aisiais savo gyvenimo metais...

Liepų nėra paprasta surasti. Rudenį specialiai važiavome į draugų mišką, bet deja liepaičių neberadome. O dabar skambina - sako, atvažiuokite, liepaitės jums paruoštos - nepamiršo geri žmonės mano svajonės, pasirodo :)

Taigi vakar tas liepaites pasodinome - net aštuonias. Pasodinome nuo namuo gana toli - link sklypo pakraščių, jos taip puslankiu lyg ir apjuos sodybą. Kai paaugs, bus nuostabu, ir aišku baisiai norisi, kad jos visos smagiai prigytų. Liepaitės tokios ūgtelėjusios, apie 1,5 - 1,7 m. Štai tas neišsiskleidęs grožis:

Kitoje sklypo dalyje, beržų parke, tėtis nusižiūrėjo gražią gudobelę. Ji gana didelė, o ją norėtusi persodinti šalia namo. Rudenį laukia nelengvas darbelis. O dar ši gudobelė ir kreiva:

Todėl nusprendėme ją patiesinti - pririšom prie berželio - tegu mokosi būti grakšti:

Ruduo ateis - bus persodinta į reprezentacinę sodybos zoną :)