Bituminių čerpių stogo dengimo ypatumai, niuansai ir mūsų išradimai

Stogo dengimas tampa labai smagiu darbu, kai ateina į pagalbą dar vienos stiprios vyriškos rankos. Kad ir vienai dienai. Ačiū AČIŪ mano nuostabiajam broliui, kad rado laiko, kurio visuomet taip trūksta!

Visą savaitę tėčiui teko darbuotis vienam, net pagalbinis darbininkas iš kaimo dingo suvisam (tie kaimo žmogiukai kažkaip nelinkę užsidirbti, jie linkę tiesiog gauti pinigų dažniausiai). O vienam darbuotis tikrai sunku - daugybę laiko suryja bituminių čerpių sukėlimas ant stogo, na ir apskritai... Tačiau tėtis per tą savaitėlę, kai turputį ir palijo-patrukdė, bet sugebėjo vienas uždengti du nedidukus, bet gan sudėtingus šlaitus:

Ir va tą mažąjį, tačiau jį buvo gana komlikuotai klijuoti, nes daug kampukų, neilgi atstumai, taigi kad būtų lygiai, teko pasistengti. Nuotraukoje - tas mažiukas šlaitukas ir matosi jau uždengtas:

O štai čia kaip atrodo šie šlaitai iš viršaus - gražiai ir lygiai susijungia:

Ant mažo šlaito, kad būtų lygiai, buvo atžymėtos su kreidine virvute pagal kraigą lygios linijos, ir pagal jas taikyta. O tam, kad įlaja būtų tiesi kapi styga, taip pat naudojome tokį kreidinį siūlą. Va kaip tiesiai:

Tai daroma tokiu štai būdu: ištiesiamas kreidoje išsivoliojęs siūlas, viršuje pritvirtinama vinuku, apačioje laiko jį kas nors (na žinoma prieš tai reikia vienodus atstumus nustatyti):

Tuomet keliose vietose atsargiai prispaudus pirštu pakeliamas - įtempiamas tas siūlas ir pakšt - paleidžiamas. Jis tuomet nubraižo kreida tiesią liniją, pagal kurią po to ir nupjaunami lygiai galiukai čerpelių.

Na o šiandien per vieną dieną pavyko uždengti vieną didelį šlaitą! Štai koks vaizdas buvo ryte:

Ir štai vakare!

Tiesą sakant nesitikėjome, kad taip greitai darbai gali eitis. Pasirodo - gali. Jeigu net du gabūs sumanūs darbštūs vyrai klotų visą laiką stogą nuo 10 ryto iki 20 val vakaro (su skanių pietų pertrauka ir keletu pertraukėlių kavai ir arbatai), netrukdytų lietus ir škvalas, tai tokį stogą kaip mūsų - 276 kv m ir 5 šlaitai (2 įlajos) galima būtų drąsiai per savaitę užkloti bituminėm čerpelėm. Na bet tėtės laukia kita savaitė, kai vėl teks darbuotis vienam, nebent dar pavyktų rasti pagalbinį darbininką. Bet liko tik vienas, paskutinis šlaitas, tiesa dar teks sumūryti ir "prakišti" šiame šlaite kaminą krosnelei.

Tačiau dar turiu kelis niuansus papasakoti. Visų pirma, mus buvo prigąsdinę, kad ant bituminių čerpelių matosi bet koks iškilimas. Dėl to baisiai pergyvenau, nes tų iškilimų yra tose vietose, kur yra OSB kraštai - jie nuo lietaus kiek pakilę buvo, ir tokios vat kaip ir linijos susidarę. Čia nuotraukoje šiek tiek matosi, statmenai sujungimams eina:

Na bet nė velnio nesimato. Iš pat pradžių tame logikos nemačiau, bet "patarinėjo" žinovai / profesionalai, todėl buvo baisiai neramu. Nelogiška, nes pačios čerpelės dengiamos tokiu būdu, kad vienoj vietoj jų 2 sluoksniai, kitur 3, ir kai kur 4, o dar paklotas. Tai per toki raibumą ir sluoksnius kaip gi gali matytis nedidukas iškilęs milimetrą gubrelis. Taigi su tuo viskas kaip ir ok, pergyvenimai buvo veltui.

Antras dalykas - vienoje vietoje tikriausiai dėl per didelio karščio klojant paklotą, jis susiraukšlėjo:

Iš pradžių galvojome, kad nuplėšime ir užklosime naują pakloto juostą. Bet paklotas taip prilipęs prie OSB ir tarpusavy - kur tau jį nuplėši, misija neįmanoma. Visgi nusprendėme, kad tokias raušles reikia naikinti. Todėl buvo įpjautas paklotas, viršutinė dalis užleista ant apatinės ir dar gerokai suklijuota mastika:

 Raukšlių neliko:

Na ir dar vienas momentas - vienoje vietoje jau prie kraigo viena OSB kažkodėl įlinko. Ilga siaura sausa bet sugebėjo įlinkti. Keisti OSB būtų pernelyg sudėtingas procesas, todėl sugalvojome išlyginti pridėję - priklijavę kelis sluoksnius pakloto - toks sumuštinukas gavosi:

Štai taip pakoregavome šį šlaitą, na ir šiandien užklotas bituminėm čerpelėm - atrodo viskas lygiai, tvarkingai ir gražiai:

Na ir dar vienas momentas. Kai labai karšta, danga įkaista. Todėl dirbti su ja geriau iš viršaus, per ją stengiantis nevaikščioti:

Nes vaikštant nuo įspaustose vietose bitumas toks kaip ir pabyra ar pasišiaušia ir lieka tokie štai pėdsakai:

 Iš arti:

Nieko baisaus, to tikrai nesimato žiūrint į namo stogą, tačiau norisi kad viskas būtų gražu kol nauja :)

Na o mano šiandienos, o tiksliau šios vasaros pasiekimas - aš ryžausi užsiropšti ant stogo ir net pavaikščioti po jį. Dukart :) Tie, kas turi tikrą aukščio fobiją, supras, kitiems sunku įvertinti šį mano ryžtą. Pratinimasis pire aukščio vyko palaipsniui - tai ant kopėčių užsilipdavau, tai jau vėliau ant pastolių atsistodavau, tuomet ant pavėsinės stogo pavyko pasėdėti, o šiandien - ant namo stogo. Jausmas fantastiškas. Va, linkėjimai :)