Skylučių gręžimas poliams ir siurprizai, tūnantys gelmėse

Vieni žmonės išgręžia skylutes ir ramiai jas užpila betonu. Kiti dar kiek pasikankina tarpe tarp šių dviejų veiksmų. Kančios tiek psichologinio, tiek fizinio pobūdžio. Taigi...prieš paskelbiant kupiną džiaugsmo įrašą apie polių įrengimą, įrašas apie skyles žemėje.

Tų skylučių pagal pamatų projektą turi būti lygiai 40. Išsikviečiau bobcatą ir su tėtės priežiūra šis per 5 valandas išgręžė 39 skylutes apie 2 m gylio. Sakot, vienos pritrūkot? Taip :) Tėtis praleido vieną - patarimas - prieš paleidžiant bobcatą suskaičiuokite ar tikrai skylučių skaičius sutampa su projektu :) Na vietoj tos vienos išgręžėm rankiniu būdu dvi siauresnes vėliau.

Gręžimo pradžia buvo nuotaikinga - gręžėsi puikiai, nepasitaikė jokių stambių akmenų, žodžu sklandžiai. Tačiau tėtės optimizmas išblėso, kai jis pamatė ne tik besikaupiantį vandenį, tačiau - kiekvienos skylės apačioje susikaupė apie pusmetrį šlapios molio košės...Kietą dugną, į kurį pagal rekomendacijas reikia atremti polių, pasiekti galima tik įkišus pagalį praskrodžiant tą košę. Ir nei tu tos košės išsemsi nei tu ką...O viršuje tyvuliuoja vandenukas...

Minčių buvo įvairių ir tartasi buvo tikria su daug kuo, nuomonės pačios įvairiausios: pilkit betoną tiesiai ant tos košės ir vandens. Tačiau nedrąsu taip....Tėčiui buvo kilusi mintis net gręžti giliau iki smėlio - bet ta košė tiesiog nusės ant smėlio lygiai taip pat sėkmingai kaip ant pirmojo tvirto sluoksnio. Tuomet galvojome, kad reikia išsikviesti račioką ir pragręžti dar kokį metrą. Aišku viena: kuo daugiau tariesi ir skaitai, tuo daugiau isterijos. Galiausiai vienas ekspertas pradėjo aiškinti, kad gręžtiniai pamatai - tai apskritai blogiausia kas gali būti. Hm, o kodėl gi visi masiškai daro tuos gręžtinius pamatus? Tačiau išgirdome gana įdomią versiją - į tą molio košę įstatyti vamzdį, kuris pasieks kietą pagrindą, ir polius to vamzdžio skersmeniu remsis į kietą pagrindą. Patį vamzdį stumiant - iš jo vidurio ta košė beveik pasitraukia, nes kiši tokio pagalio pagalba, o po to vamzdis neleidžia susikaupti moliui ir vandeniui jo viduje. Nusipirkome pigiausių vamzdžių, vandens siurbliuką nešvariam vandeniui (nuotekoms) ir pradėjome siurbti vandenį ir semti šlapio molio košę iš skylių...

Įstatėme vamzdį kurio ilgis apie 70 cm  į tą košę ir stūmėme, kol neįsikirto į kietą pagrindą

Mintis tokia - užpilus betoną, viskas taps vienalyte mase ir vamzdyje esantis betonas atsirems į kietą pagrindą. Gylio skirtumas tarp molio košės viršaus ir kieto dugno vamzdyje - 30-40 cm. Košės išsemti nepavyko, jos tik kiek apmažinti pavyko. Įstatytas vamzdis atrodė taip, o aplink jį ta košė.

Palikome nakčiai ir grįžome sekmadienį pažiūrėti kaip sekasi tam mūsų vamzdžiui. Man įtarimas kilo jau tik įvažiavus į sklypa, nes telkšojo balos:

Mat Vilniuje lietaus nebuvo, o šalia Vilniaus pasak kaimybų "kaip davė..." Ir vamzdžio skylėje - ūūū - nematyti. Užsėmė.

Ką gi, išsiurbėme vandenį antrąkart. Tai, kad siurbliuką nupirkome, o ne išsinuomavome - pasiteisino, nes kainavo jis su nuolaida apie 100 litų, jų jau panaudojome triskart, o nuoma parai būtų kainavusi 80 Lt. Tuomet apsižiūrėjome, kad viskas po skylių gręžimo užvirtę žemėmis, ir siurbiant vandenį bei semiant košę virsta viskas į skylutes.

Taigi puoliau viską valyti, kad siurbiant vandenį viskas nevirstų atgal. Taip pat kaip žinia, pilant betoną ir gi nereiktų, kad papultų žemių. O tam darbui turėjome tik sekmadienį, nes pirmadienis darbo diena. Sekmadienio vakare nejaučiau jau nei rankų, nei kojų, apskritai nieko. Tačiau paruošėm viską tam, kad galima būtų tvarkingai pilti betoną

Dabar buvo iššūkis surasti draugų ir pažįstamų, kurie galėtų padėti darbo dieną užpilti betoną, nes betoną veža tik darbo dienomis...

Na ir dar kelios mintys apie pamatus. Gręžtiniai poliai laikosi ne tik remdamiesi i dugną, juos laiko ir žemė iš šono, ir laiko su didžiule jėga, nes betonas užlieja visas ertmes. Išgręžta skylė nėra tvarkinga ir gražaus cilindro formos - ji daugeliu atveju pas mus praplatėjo dune ir labiau panaši į kiaušės forma. O tai gerai, nes plėsdamasis nuo įšalusio vandens priemolis negalės pajudinti poliaus ir kilstelėti jo, o tuo pačiu ir rostverko. Taigi polius tiesiog mirtinai įstringa žemėje ir - nė iš vietos. Taip pat akivaizdu, kad juostiniai pamatai tokiame grunte mums visiškai netinka. Nes juostiniai jau laikosi tik ant kieto pagrindo - jų iš šonų jau niekas nelaiko kaip gręžtinių atžvilgių. O čia - molio košė, gruntinis vanduo... Aš žinoma nekalbu apie brangiąsias pamatų rūšis, bet iš ekonomiškųjų manau pasirinkome teisingą variantą.

Architektas sako, kad aš pirma ir kol kas vienintelė klientė, kuri taip jaudinasi ir aiškinasi dėl pamatų. Sako, būtų dariusi samdoma kompanija - užpiltų viską ant tos molio košės su vandeniu ir nežinočiau kas ten darosi. Na bet kai darai pats, tai tenka pasukti galvą, na ir kitas kūno dalis. Ypač kai laiko yra tik savaitgaliais, nes darbo dienom jau ankstokai temsta...