Skylučių gręžimas poliams ir siurprizai, tūnantys gelmėse
Vieni žmonės išgręžia skylutes ir ramiai jas užpila betonu. Kiti dar kiek pasikankina tarpe tarp šių dviejų veiksmų. Kančios tiek psichologinio, tiek fizinio pobūdžio. Taigi...prieš paskelbiant kupiną džiaugsmo įrašą apie polių įrengimą, įrašas apie skyles žemėje.
Tų skylučių pagal pamatų projektą turi būti lygiai 40. Išsikviečiau bobcatą ir su tėtės priežiūra šis per 5 valandas išgręžė 39 skylutes apie 2 m gylio. Sakot, vienos pritrūkot? Taip :) Tėtis praleido vieną - patarimas - prieš paleidžiant bobcatą suskaičiuokite ar tikrai skylučių skaičius sutampa su projektu :) Na vietoj tos vienos išgręžėm rankiniu būdu dvi siauresnes vėliau.
Gręžimo pradžia buvo nuotaikinga - gręžėsi puikiai, nepasitaikė jokių stambių akmenų, žodžu sklandžiai. Tačiau tėtės optimizmas išblėso, kai jis pamatė ne tik besikaupiantį vandenį, tačiau - kiekvienos skylės apačioje susikaupė apie pusmetrį šlapios molio košės...Kietą dugną, į kurį pagal rekomendacijas reikia atremti polių, pasiekti galima tik įkišus pagalį praskrodžiant tą košę. Ir nei tu tos košės išsemsi nei tu ką...O viršuje tyvuliuoja vandenukas...
Minčių buvo įvairių ir tartasi buvo tikria su daug kuo, nuomonės pačios įvairiausios: pilkit betoną tiesiai ant tos košės ir vandens. Tačiau nedrąsu taip....Tėčiui buvo kilusi mintis net gręžti giliau iki smėlio - bet ta košė tiesiog nusės ant smėlio lygiai taip pat sėkmingai kaip ant pirmojo tvirto sluoksnio. Tuomet galvojome, kad reikia išsikviesti račioką ir pragręžti dar kokį metrą. Aišku viena: kuo daugiau tariesi ir skaitai, tuo daugiau isterijos. Galiausiai vienas ekspertas pradėjo aiškinti, kad gręžtiniai pamatai - tai apskritai blogiausia kas gali būti. Hm, o kodėl gi visi masiškai daro tuos gręžtinius pamatus? Tačiau išgirdome gana įdomią versiją - į tą molio košę įstatyti vamzdį, kuris pasieks kietą pagrindą, ir polius to vamzdžio skersmeniu remsis į kietą pagrindą. Patį vamzdį stumiant - iš jo vidurio ta košė beveik pasitraukia, nes kiši tokio pagalio pagalba, o po to vamzdis neleidžia susikaupti moliui ir vandeniui jo viduje. Nusipirkome pigiausių vamzdžių, vandens siurbliuką nešvariam vandeniui (nuotekoms) ir pradėjome siurbti vandenį ir semti šlapio molio košę iš skylių...
Įstatėme vamzdį kurio ilgis apie 70 cm į tą košę ir stūmėme, kol neįsikirto į kietą pagrindą
Mintis tokia - užpilus betoną, viskas taps vienalyte mase ir vamzdyje esantis betonas atsirems į kietą pagrindą. Gylio skirtumas tarp molio košės viršaus ir kieto dugno vamzdyje - 30-40 cm. Košės išsemti nepavyko, jos tik kiek apmažinti pavyko. Įstatytas vamzdis atrodė taip, o aplink jį ta košė.
Palikome nakčiai ir grįžome sekmadienį pažiūrėti kaip sekasi tam mūsų vamzdžiui. Man įtarimas kilo jau tik įvažiavus į sklypa, nes telkšojo balos:
Mat Vilniuje lietaus nebuvo, o šalia Vilniaus pasak kaimybų "kaip davė..." Ir vamzdžio skylėje - ūūū - nematyti. Užsėmė.
Ką gi, išsiurbėme vandenį antrąkart. Tai, kad siurbliuką nupirkome, o ne išsinuomavome - pasiteisino, nes kainavo jis su nuolaida apie 100 litų, jų jau panaudojome triskart, o nuoma parai būtų kainavusi 80 Lt. Tuomet apsižiūrėjome, kad viskas po skylių gręžimo užvirtę žemėmis, ir siurbiant vandenį bei semiant košę virsta viskas į skylutes.
Taigi puoliau viską valyti, kad siurbiant vandenį viskas nevirstų atgal. Taip pat kaip žinia, pilant betoną ir gi nereiktų, kad papultų žemių. O tam darbui turėjome tik sekmadienį, nes pirmadienis darbo diena. Sekmadienio vakare nejaučiau jau nei rankų, nei kojų, apskritai nieko. Tačiau paruošėm viską tam, kad galima būtų tvarkingai pilti betoną
Dabar buvo iššūkis surasti draugų ir pažįstamų, kurie galėtų padėti darbo dieną užpilti betoną, nes betoną veža tik darbo dienomis...
Na ir dar kelios mintys apie pamatus. Gręžtiniai poliai laikosi ne tik remdamiesi i dugną, juos laiko ir žemė iš šono, ir laiko su didžiule jėga, nes betonas užlieja visas ertmes. Išgręžta skylė nėra tvarkinga ir gražaus cilindro formos - ji daugeliu atveju pas mus praplatėjo dune ir labiau panaši į kiaušės forma. O tai gerai, nes plėsdamasis nuo įšalusio vandens priemolis negalės pajudinti poliaus ir kilstelėti jo, o tuo pačiu ir rostverko. Taigi polius tiesiog mirtinai įstringa žemėje ir - nė iš vietos. Taip pat akivaizdu, kad juostiniai pamatai tokiame grunte mums visiškai netinka. Nes juostiniai jau laikosi tik ant kieto pagrindo - jų iš šonų jau niekas nelaiko kaip gręžtinių atžvilgių. O čia - molio košė, gruntinis vanduo... Aš žinoma nekalbu apie brangiąsias pamatų rūšis, bet iš ekonomiškųjų manau pasirinkome teisingą variantą.
Architektas sako, kad aš pirma ir kol kas vienintelė klientė, kuri taip jaudinasi ir aiškinasi dėl pamatų. Sako, būtų dariusi samdoma kompanija - užpiltų viską ant tos molio košės su vandeniu ir nežinočiau kas ten darosi. Na bet kai darai pats, tai tenka pasukti galvą, na ir kitas kūno dalis. Ypač kai laiko yra tik savaitgaliais, nes darbo dienom jau ankstokai temsta...
Tų skylučių pagal pamatų projektą turi būti lygiai 40. Išsikviečiau bobcatą ir su tėtės priežiūra šis per 5 valandas išgręžė 39 skylutes apie 2 m gylio. Sakot, vienos pritrūkot? Taip :) Tėtis praleido vieną - patarimas - prieš paleidžiant bobcatą suskaičiuokite ar tikrai skylučių skaičius sutampa su projektu :) Na vietoj tos vienos išgręžėm rankiniu būdu dvi siauresnes vėliau.
Gręžimo pradžia buvo nuotaikinga - gręžėsi puikiai, nepasitaikė jokių stambių akmenų, žodžu sklandžiai. Tačiau tėtės optimizmas išblėso, kai jis pamatė ne tik besikaupiantį vandenį, tačiau - kiekvienos skylės apačioje susikaupė apie pusmetrį šlapios molio košės...Kietą dugną, į kurį pagal rekomendacijas reikia atremti polių, pasiekti galima tik įkišus pagalį praskrodžiant tą košę. Ir nei tu tos košės išsemsi nei tu ką...O viršuje tyvuliuoja vandenukas...
Minčių buvo įvairių ir tartasi buvo tikria su daug kuo, nuomonės pačios įvairiausios: pilkit betoną tiesiai ant tos košės ir vandens. Tačiau nedrąsu taip....Tėčiui buvo kilusi mintis net gręžti giliau iki smėlio - bet ta košė tiesiog nusės ant smėlio lygiai taip pat sėkmingai kaip ant pirmojo tvirto sluoksnio. Tuomet galvojome, kad reikia išsikviesti račioką ir pragręžti dar kokį metrą. Aišku viena: kuo daugiau tariesi ir skaitai, tuo daugiau isterijos. Galiausiai vienas ekspertas pradėjo aiškinti, kad gręžtiniai pamatai - tai apskritai blogiausia kas gali būti. Hm, o kodėl gi visi masiškai daro tuos gręžtinius pamatus? Tačiau išgirdome gana įdomią versiją - į tą molio košę įstatyti vamzdį, kuris pasieks kietą pagrindą, ir polius to vamzdžio skersmeniu remsis į kietą pagrindą. Patį vamzdį stumiant - iš jo vidurio ta košė beveik pasitraukia, nes kiši tokio pagalio pagalba, o po to vamzdis neleidžia susikaupti moliui ir vandeniui jo viduje. Nusipirkome pigiausių vamzdžių, vandens siurbliuką nešvariam vandeniui (nuotekoms) ir pradėjome siurbti vandenį ir semti šlapio molio košę iš skylių...
Įstatėme vamzdį kurio ilgis apie 70 cm į tą košę ir stūmėme, kol neįsikirto į kietą pagrindą
Mintis tokia - užpilus betoną, viskas taps vienalyte mase ir vamzdyje esantis betonas atsirems į kietą pagrindą. Gylio skirtumas tarp molio košės viršaus ir kieto dugno vamzdyje - 30-40 cm. Košės išsemti nepavyko, jos tik kiek apmažinti pavyko. Įstatytas vamzdis atrodė taip, o aplink jį ta košė.
Palikome nakčiai ir grįžome sekmadienį pažiūrėti kaip sekasi tam mūsų vamzdžiui. Man įtarimas kilo jau tik įvažiavus į sklypa, nes telkšojo balos:
Mat Vilniuje lietaus nebuvo, o šalia Vilniaus pasak kaimybų "kaip davė..." Ir vamzdžio skylėje - ūūū - nematyti. Užsėmė.
Ką gi, išsiurbėme vandenį antrąkart. Tai, kad siurbliuką nupirkome, o ne išsinuomavome - pasiteisino, nes kainavo jis su nuolaida apie 100 litų, jų jau panaudojome triskart, o nuoma parai būtų kainavusi 80 Lt. Tuomet apsižiūrėjome, kad viskas po skylių gręžimo užvirtę žemėmis, ir siurbiant vandenį bei semiant košę virsta viskas į skylutes.
Taigi puoliau viską valyti, kad siurbiant vandenį viskas nevirstų atgal. Taip pat kaip žinia, pilant betoną ir gi nereiktų, kad papultų žemių. O tam darbui turėjome tik sekmadienį, nes pirmadienis darbo diena. Sekmadienio vakare nejaučiau jau nei rankų, nei kojų, apskritai nieko. Tačiau paruošėm viską tam, kad galima būtų tvarkingai pilti betoną
Dabar buvo iššūkis surasti draugų ir pažįstamų, kurie galėtų padėti darbo dieną užpilti betoną, nes betoną veža tik darbo dienomis...
Na ir dar kelios mintys apie pamatus. Gręžtiniai poliai laikosi ne tik remdamiesi i dugną, juos laiko ir žemė iš šono, ir laiko su didžiule jėga, nes betonas užlieja visas ertmes. Išgręžta skylė nėra tvarkinga ir gražaus cilindro formos - ji daugeliu atveju pas mus praplatėjo dune ir labiau panaši į kiaušės forma. O tai gerai, nes plėsdamasis nuo įšalusio vandens priemolis negalės pajudinti poliaus ir kilstelėti jo, o tuo pačiu ir rostverko. Taigi polius tiesiog mirtinai įstringa žemėje ir - nė iš vietos. Taip pat akivaizdu, kad juostiniai pamatai tokiame grunte mums visiškai netinka. Nes juostiniai jau laikosi tik ant kieto pagrindo - jų iš šonų jau niekas nelaiko kaip gręžtinių atžvilgių. O čia - molio košė, gruntinis vanduo... Aš žinoma nekalbu apie brangiąsias pamatų rūšis, bet iš ekonomiškųjų manau pasirinkome teisingą variantą.
Architektas sako, kad aš pirma ir kol kas vienintelė klientė, kuri taip jaudinasi ir aiškinasi dėl pamatų. Sako, būtų dariusi samdoma kompanija - užpiltų viską ant tos molio košės su vandeniu ir nežinočiau kas ten darosi. Na bet kai darai pats, tai tenka pasukti galvą, na ir kitas kūno dalis. Ypač kai laiko yra tik savaitgaliais, nes darbo dienom jau ankstokai temsta...
O tai su rankiniu žemės grąžtu neįšeitų tos košės iškabinti?
AtsakytiPanaikintina ne..skylės 2 metrų gylio, košė tokia skysta, tik su kibiriuku, ir tik tiek kiek tas kibiriukas 30 - 40 cm skersmens skylėje pajėgia užkabinti...
PanaikintiAš 40 skylių 30cm diametro su rankiniu grąžtu 2m ilgio grežiausi. originalas 1 metras kažkur, po to vamzdį prijungiau jau 2, o pačioje pradžioje tai pirmąją dariau išvis su trim, pažiūrėti koks gruntas, tai ties 2,7 vanduo pradėjo kauptis. o gruntas priemolis drėgnokas, tai teko ilgai sukti. Tad tą košę lengvai su rankiniu galima buvo išsemti, nes aš kai kur specialiai pildavau vandens, kad suminkštėtų.
PanaikintiJūs kažkiek domėjotės pamatais, tai gal galėsit atsakyti.
AtsakytiPanaikintiPoliai daromi tam tikro skersmens ir įtariu tas skersmuo dalyvauja apkrovų skaičiavime. Dabar jūsų sprendimo atveju gauname, kad polis remiasi gerokai mažesniu plotu(dugne). Be to vamzdyje vis vien liko molio košės, tad betonas nepasieks kietojo pagrindo. Ir turėsim polį, kuris dugne ne tik kad susiaurėja, bet remiasi tik vamzdžio sienelėmis į kietą gruntą. Taigi polis gavęs rimtesnę apkrovą, gali nusileisti.
Apie paminėta kriaušės formos gerąją savybę, kad neleis poliui kilti į viršų sutinku, bet kriaušė nelabai saugo nuo nusėdimo, nes po kriauše yra nestabilaus grunto sluoksnis.
Kiek apkrovos prisiima polio šonuose esantis gruntas nežinau, bet kad jis kompensuotų tvirto pagrindo po poliu nebuvimą turiu abejonių.
Aš tikiuosi, kad mano samprotavimuose yra kažkur suklysta ir pas jus poliai bus patikimi(to nuoširdžiai linkiu)
Man susidaro įspūdis, kad mastydami apie gręžtinius pamatus vis gi dauguma vadovaujasi logika, kuri galioja juostiniams- šie remiasi visu svoriu į pagrindą. O gręžtiniai poliai - juos veikia labai stipri trinties jėga. Kad įsivaizduoti - pabandykite stipriai suspausti pirštą kumštyje - jis lyg ir nesiremia į jokį dugną, bet ištraukti neina. Tai su tais gręžtiniai poliais lygiai taip pat.
PanaikintiNa o apie mano atvejį - turėjome pasirinkimą - arba pili tiesiai ant molio košės, arba padaryti taip, kad kažkokia dalimi vis gi remtųsi į kietą gruntą. Pasirinkome pastąjį, t.y. viduriuku remiasi į kietą gruntą, o kita dalimi remiasi į tą molio košę. Tačiau yra ir svari trinties (t.y. iš šonų laikanti) jėga.
Apie nusėdimą - na ne vien tik ant polių laikosi, juk rostverkas ant žemės dar laikosi be polių. Ir tam suformuosime ddar tokią smėlio (žvyro) ir putplasčio pagalvę.
Kitavertus, namas yra vieno aukšto ir be jokių perdangų - taigi poliai apskaičiuoti su LABAI didele atsarga, todėl tai irgi "dirba" į naudą.
Žinoma, aš nesu statybų specialistė - praktikė, ir remiuosi tuo, ką perskaitau, pasikonsultuoju su arachitektu, su patyrusiais statytojais, darbų vadovais, stačiusiais ir dariusiais klaidas, pagaliau tėčio inžinieriniu mastymu. Vienavertus, galima samdytis konstruktorius, įmones ir mokėti dvigubai daugiau - ir net tuomet nebūčiau absoliučiai tikra ar tikrai viskas gerai pramastyta. Pagyvensim - pamatysim, aš labai tikiuosi, kad padarėme viską taip, kaip tik galima mano atveju geriausiai padaryti ir išmastyti. O jeigu tai pasiteisins - tai galbūt ši aprašyta patirtis bus kam nors ir naudinga.
Nenoriu but blogu pranasu, bet dar nevelu pradet apie karkasini mastyt :) Pagal mane tas remimosi plotas per mazas, kad darytu esmine itaka, bet zinoma geriau nei nieko. Gavus pilnas apkrovas, namas pasikabins ant rostverko. O del trinties, ji ir netik laiko, bet ir stumia i virsu. 1.5m nera isalui nepasiekiama riba. O pas jus po poliais vandeninga kose. Jei siemet bus rimtesne ziema. Kol dar nieko nestatotes siulyciau pabandyt stebet pamatus. Ar neatsiranda kokiu mikro itrukimu. kazkokiais budais pabandyt pastebet ar isalas labai kelia pamatus i virsu. Nes ateityje su blokeliais gali but bedu, jei pamatas stipriai vaikscios. O siaip labai dekui uz si bloga ir jusu pasiryzima :)
AtsakytiPanaikinti